Rašau eilėraštį anapusiniam draugui...

... nes tie, kurių nėra, nebepaklaus – kam būti?
Aš paprasčiausiai jų daugiau nebesutiksiu,
neatsiliepsiu niekada į jų skambutį.
Jie tolsta – pabaidytas pulkas kuosų. Tiksi

krumpliaračiuose laikrodis nerimastingas.
Lai migdo žemė jį, o kvepiantys migdolai
man visada primins tave. Užgroja Stingas
apie laukus iš aukso, į kuriuos nutolai.

Ir nebelieka nieko, gal tik – nusiprunkšti,
nes tu dabar su jais – su tais, kurie išėję.
Šypsausi, užsimerkiu ir sugniaužiu kumštį,
o lūpose – malda už tavo išrišėją.