Aš maitėda žmogžudys,
Ši auka jau nepraslys.
Mano žingsniai vis artėja,
Ir du kūnai susilieja.
Riksmas skrodžia parko tylą,
Čirškę žiogai dabar tupi nebyliai.
Ritas galva žmogaus kostiumuoto,
Švirkščia kraujas iš kaklo nukapoto.
Išalkusios varnos kapoja akis,
Lavonas - tik maisto grandinės dalis.
ziuriu, stiliaus nepametei, respekts :) o tuos bohemas ir as noriu nukapoti, moka tik kritikuoti, o ka darytu geriau nemoka pasakyti, geda (t.y. beda) jiems, nes geriau jau tegul patyli, jei nemoka ka gero pasakyti, suknisti perfekcionistiniai pesimistai. Tegul nesivalkioja vienisi po uzkampius, nes tryks kraujas is ju galvu nukapotu ir gales vaizdziai didziuodamiesi bei kurdami geresnes eiles apie savo nukirstas galvas lakstyti paskutines kelias gyvenimo sekundes... he he he
oho ... čiakšt pokšt ... - jau dreba lyr. herojus alkanautas :) - bet reikia rašyti taip, kad pačiam baisu pasidarytų, kad užmigti nebegalėtum, kad nukirsta galva vaidentųsi, mėlyną liežuvį rodytų , kad jaustum kraują per bambą varvantį ... va tada grandinės pradės traškėti galvelėje ... nuo kūrybos :) o kol kas - 1
Man atrodo norėjai paratsyti apie tsektsą, pet patskui itsigandai ir pamanei, kad jau geriau pojevykats, kurits tietsą tsakant ganėtinai tsūdinats itsėjo ir viena tik eilutė ir teliko, kur du kūnai tsutsilieji, ir ji tietsą tsakant tave ir itsduoda, taip. Dapar pilna vitsur vitsokių maniakų, kurie nepetskiria maitsto nuo makdonaldtsų, o taip pat ir tsektso nuo zudynių, nets ziniatsklaida vitską jiemts tsumakaluoja galvelėtse dar iki tol, kol jots nėra pakankamai itsivytsciutsiots, taip. Greitai Nauji metai, vitsi zinokit!