Išrašytas šitas laikas buvo krumpliuose
Paskutinis prisikėlimas ir bereikšmis žvilgsnis pro langą
Laukimas, laukimo, laukimui, laukimą išskiemenuotas
Tarsi sugrubę pirštai ką nors subebėtų atšildyti - - - -
O mes tik nebūtį semiame akimis žiemiškomis
Tik paukštiškai linksime, lydimi bereikšmių mimikų -
Čia juk nieko nbūta, nesitikėta, nesivilta ir nelaukta
Nieko iš gyvenimo nesiskolinta, nieko negrąžinta
Tik pilko dangaus kąsniai lyta ir būta kadaise
Dievams dar neišmokus nuteisty myriop.
Ką jaučia ketvirtoji taurė vyno, spaudžiama tarp pirštų?
Spaudžiama taip, lyg būtų tiltas tarp Čia ir Ten
Lyg paskutinį nevilčių sniegą išvaikščiojus kažin ką dar drįstum pasiskolinti
Ir eitum per tiltą, liūliuojamas žiemiško šalčio
Ant savo nevilties palikdamas tik deginančius
Likučius to, kas buvo Čia, į ten tik saują šukių
--- nusinešdamas.
Man atrodo, kad šukės kartais gali likti tiesiog šukėmis, kam tos abejotinų interpretacijų virtinės.
Nei savo, nei kitų kaulų netvėriau /ir nenorėčiau/.
Nepriimkite, jei nenorite. Ironizuoti lengviau. Kažkoks lyg ir įžeidus /sarkastiškas/ Jūsų komentaras. Nedėkosiu, nes nepriimsite, tai kam čia švaistytis. :)
Matai, aš esu neprivėlusi, bet mačiusi kaip velia, Dar neaktyvuoju, jos atsiranda, va pataisau, tarp žodžių tarpas atsiranda; (o tu neskubėk, o jei reikia skubėk, tai jau ne mano reikalas tavo tempas.)
Apie šukes; matai, kalba EGO, kada graužiesi, kad gyvenimas lyg šukės, ir daugiau nieko širdyje, tai tik EGO; tu gal buvai šuke reikalinga tam gyvenime "dievo keliai - nežinomi"; gali dar ir pasidžiaugti, kad buvai šuke, o ne kokiu nors teisėju, kuris pavogęs teisėjo atributiką, mantiją, nuteisė žmogų kyšį paėmęs; o nuteistasis, žmogus, buvo super-sąžiningas ir pasimirė kalėjime; taip apkaltintas; jį išteisino; Tokio teisėjo širdyje, mirties šviesoje, kada gyvenimas sklaidosi kaip migla - už jos lieka ne šukės, o poelgis.
Energija visada yra Visatoje, ji nei tau, nei man, nepriklauso... Nori pasakyti, kad pati sutvėrei kaulus savo? kurie trūnys žemėje? juk ne. "iš dulkės į dulkę..." Juk esi tik grandimi, atstovaujančia žmogaus gyvybės formą. kurią išpildai žemėje, bet kurios nesutvėrei; ; (tokia mintis.) juk tai metafora:
"Tik pilko dangaus kąsniais lyta ir būta kadaise
Dievams dar neišmokus nuteisti myriop.
Ką jaučia ketvirtoji taurė vyno, spaudžiama tarp pirštų?
Spaudžiama taip, lyg būtų tiltas tarp Čia ir Ten"
man tavo dziekavonė, nu jau taip kvailai skamba - taip netikroviškai, aš jos nepriimu; nedaviau aš tau energijos; kas tu man, nei dukra nei sūnus; aš tik nuomonę išsakiau; (apie tavo rašliavą, skubėtoja.) :D
Gunta, sauja šukių - visai neblogai. Funkcionuoja, kai nėra kitos išeities, ir kai yra. Turi daug veidų /kartais ir karo/, daug galimybių įsirėžti, be kyšių, be jokių mokesčių, visai nekomerciškai - už patį dykiausią dyką.
Energija lieka, ačiū tau už šitą energiją. :)
Net neatkreipiau dėmesio į tas klaidas - per skubėjimą pati priveliu įvairių spausdinimo klaidų. Kas ten žino, kaip su ta gramatika, bet už klaidas Dievas tikrai neteisia. Net ir už tas didesnes - ne rašybos, o gyvenimo. :)
kare - ne kure; širdy, ne širdį (iš konteksto supratote); kartais moderatoriai padaro klaidas (esu nutvėrus, bet neįrodysi.) Dievas gramatikos nežino, hebrajų kalbos juk nemokam?.. :D
Jei širdyje, tik saują šukių, tai dar nėr taip pesimistiškai, ar šiurpiai, kada širdyje, tik sauja šukių, bet ne dešimtis nužudytų žmonių, kure, ginant tėvynę, ne nuteistą neteisingai žmogų, kuris mirė kalėjime, kai tu dirbai teisėju, ne tai, kad padlaižiavai kokiam nors dvasios ubagui, užimančiam aukštas pareigas, nepasakydamas kaip iš tikrųjų manei tada, ir visa tai, savo širdyje, nusineša žmonės, ir negali niekur padėti, taip kaip negali nusinešti kyšio, kurį gavo, kada buvo sumokėtas dirbant jam teisėju, poelgio, negali palikti, jis lieka širdį, tada toks ryškus, ir ištaisyti negali - mat gyvenimas baigėsi, ir visa tai jau padaryta, liko širdyje...
Tai gi, kada sauja šukių, tai nėr taip blogai ar nepataisomai, juk dar daug gėrio lieka, tai tavo kūnas kuris pamaitina žoles ir kirmiles - o kirmėlės paukščiukus suokiančius savo dainas – Energija niekur nedingsta -tik gunos keičia gunas, ir tu visada egzistuosi kokiu nors pavidalu Visatoje;
gražus, nuoširdus prozinis tekstas. Labiausiai jaučiasi jame nuoširdumas kalbėjime; Ir patiko variacija su vyno ketvirtąja taure, ką ji jaučia, spaudžiama rankoje - poezija; (o mintiniu atžvilgiu, esamame kontekste, matau bent tris minties sluoksnius - tai reiškia daugiasluoksnis kontekstas čia: "Tik pilko dangaus kąsniais lyta ir būta kadaise
Dievams dar neišmokus nuteisti myriop.
Ką jaučia ketvirtoji taurė vyno, spaudžiama tarp pirštų?
Spaudžiama taip, lyg būtų tiltas tarp Čia ir Ten" ;
po /myriop/, dėčiau daugtaškį, o po /Ten/ daugtaškį taip pat; ši vieta man patinka kaip trumpažanris.
Nesu pagonė, bet esu budistė. O budizmas, kaip žinia, nemažai dievų "perėmė" iš hinduizmo. Apskritai, žinau, kad tikėjimo tema nūdienos pasauly kalbėti lyg ir nemadinga, lyg ir nesmagu, lyg gėda. Bet iš gėdos ir pasenti anksčiau laiko galima, taigi.
Nesu pagonė, bet esu budistė. O budizmas, kaip žinia, nemažai dievų "perėmė" iš hinduizmo. Apskritai, žinau, kad tikėjimo tema nūdienos pasauly kalbėti lyg ir nemadinga, lyg ir nesmagu, lyg gėda. Bet iš gėdos ir pasenti anksčiau laiko galima, taigi.
Tiksliau - dvidešimt be kelių mėnesių. Ne žodžiuose esmė. Žinodamas daug įmantrių žodžių, gal ir gali parašyti neblogą mokslinį darbą, bet poezijai, manyčiau, tai negalioja. :)
O ką reiškia rašyti jaunatviškai? Apie gamtą, drugius, kalnus ir klonius bei... amžiną meilę? Metai ne visada žengia lygiagrečiai su patirtimi - šioje vietoje daugiau nesiplėtosiu.
Būtinai. Gerti už ką nors skaniau, nei į Tuštumą.
tai neturi nė dvidešimties, taip. oho. gerai tada. žinai žodžių, kurių nežinojau, ko gero tavo laike būdamas )
db dar pamaniau, kad negali juk iš savo patirties erašyt šitaip nejaunatviškai, tarsi patyrimų kalnus turėtum.
jei gersi vyną per naujus, tai nepiktai ir už mane gurkšnelis vienas skanus labai ar kartus tavo gomuriu tenuslys
latentic, neatra6iau todėl, kad į ekraną akių pakabinus 24 val. per parą tikrai nesėdžiu, dar ir gyvenu šiokį ar tokį gyvenimą.
Taip, esu (bent jau sąlyginai) jauna - nugyvenusi dvi dešimtis metų, kaip liaudis sako, "be kelių kapeikų".
Darsyk sakau, kad rašau tai, ką ir kaip jaučiu. Girdėta, negirdėta... Iš kur man žinoti, į ką panašiai rašau aš ir kas rašo panašiai į mane?.. Gal kas nors tą pačią minutę sugalvojo tokį pat sakinį? Su elektros lempute juk būtent taip ir nutiko...
"Dievų ir kitokio šlamšto",- Jums gal ir šlamštas, bet aš esu tikinti, todėl tai man - didelis įžeidimas. Ir taip joks ne bandymas kažką "išspausti" - iš esmės, rašau apie tai, kaip gyvenu ir ką išgyvenu, tik ne visada tiesiogiai. O su žiurkėmis ryškiai persistengėte. Neturite jokio pagrindo manęs su jomis lyginti, nes, mažų mažiausiai, aš kanalizacijos vamzdžiais neplaukioju. Žinoma, čia jau makabriška.
Ir vis dėlto, kažkokio gėrio esama Jūsų komentare. Iš esmės, mėgstu aštrią, tačiau konstruktyvią kritiką, apsieinančią be žiurkių ir kanalizacijų. Pjaunate šaką, ant kurios ką tik sėdėjote... Kam šitiek neigiamų emocijų ir pykčio?.. Kaip ten bebūtų, ačiū už tikėjimą mano potencialumu.
tictac_, drįstu teigti, kad su dienoraštine portine (mikro)esė čia nėra nieko bendro. Bet... ačiū ir už 2.
tu moki kalbėti, bet šitai jau man girdėta, kaip ir tau pačiai, o jei girdėta, tai ir pati supranti kaip yra. O vyno taurė, tai išvis netikus ir netinkama saldybė šičia. Daug neanalizuodamas sakau, kad užuot pasinaudojusi rašyt normaliai nerašykiškai, prikiši dievų ir kitokio šlamšto į galėjusį būti neprastą eilėraštį, o tai atspindi nenorą kurti ir tuopat būti savita ir apskritai tapti kūrėja. žodžiu, tokių dalykų a la poezija, a la poetiniai srautai tinka tik žiurkėms, kai jos plaukia kanalizacijos vamzdžiu.
nieko asmeniško, tik prieš išnykdamas iš šios kloakos, noriu kad dar bent vienas žmogus atsiverstų į tikrąjį tikėjimą. manau, tu galėtumei tą padaryti neįsiliedama į šį dvoko liūną. Turi potencijos rašyti daugiau nei rašykams.
1.