Sapnų sparnais (7)

Nutraukiau
su degtine
draugystė
ir dar vieną kartą
apsisuko
gyvenimo ratas.
Buvau jaunas
ir mano posmų
niekas nesuprato -
ant poezijos,
žiemos sparnų
norėjau, su visais
pragysti...

O tu, išpardavinėjai
visus stalus, spintas
ir lovas
ir bėgo metai, mėnesiai,
savaitės.
Mirtis
plačiau duris pradarius,
atėjo
vakaro devintą -
rankraščius išsvaidė
ir ištraukė
iš po žemių -
mano veidą.
Sustojo laikrodžiai,
išseko vandenynai,
nustojo ūkti garvežiai
ir iš ryto
pasnigta šviežiai
ir kelio duobės
ties Dangaus vartais,
būna ir švelniausios
ir giliausios kartais.

Ir Mirtis suranda,
mano laiškus
ant senos lentynos
ir sustojo
tas be laikraščių,
be laikrodžių gyvenimas
ir sutelpa
pasaulis
ant žiemos,
dienos delnų -
ir visiems suprantama
aš, kaip laikrodis
einu.

- Gyvenimą
matai, regi
kaip blusą
ir Mirtį, ir ją matai
ir nesvarbu -
buvai ar būsi
ir į mane
jau žvaigždės žiūri.
- Nebus
Poezijos žiemos
ir suplazda sparnai
ir susijungia
du krantai.