Svajonių turnyras(antroji pakeista prologo dalis)

GANERIS (BĖGIMAS NAKTYJE)

3 mėnesiai iki ...

        Linksmas, kupinas triukšmo ir pagundų, virpinančios širdį siautulingos muzikos ir bokalų tarškėjimo, smuklių ir viešnamių kvartalas jau liko toli už nugaros. Ganerio galvoje liko lengvas ir malonus svaigulys. Keletas bokalų gero alaus visada pakeldavo nuotaiką. O kur  dar pora valandų turiningai praleistų „baltajame žirge“. Žino senis smuklininkas kaip užkariauti vyrų širdis. Geras alus ir gražios jį prieš tave ant stalo pastatančios merginos. Tai viliokiškai mirktels akute, tai pavizgins užpakaliuku, priversdamos trumpam stabtelti sugrubusias vyriškas širdis. O kur dar vaizdelis nubraukus sodrią tirštą putą nuo lūpų, pabaigus  eilinį bokalą. Jos prieina iš lėto judindamos klubus ir  pasilenkusios paimt jo, tarsi netyčia pasitaiso iš aptemptų rūbelių nelaisvės vis norinčias išsprūsti neklaužadas krūtis. Vos porą akimirkų ir pats nepastebi, kaip šūkteli smuklininkui dar vieną alaus. Šis šelmiškai mirkteli ir iš eilinės statinės prileidžia tamsaus ir tirštoko gėrimo. Kad tik jį pabaigus, vėl sulauktum gražuolių dėmesio. Kai kurie iš lankytojų tiek laukdavo to dėmesio, kad po truputį imdavo knapsėti, paskui ramstyti vis sunkėjančias galvas rankomis, kol galų gale alus ir žemės trauka įveikdavo moteriško grožio vertintojus. Po to sekantys gražūs ir gundantys sapnai, ryte pasibaigdavo skaudančiomis galvomis ir tuščiu kapseliu ant šalto ir kieto gatvės grindinio. Tačiau Ganerio, akrobato refleksams, keletas bokalų buvo visiškas niekis. Jis švystelėjo į gaivų  vakaro orą sidabrinį. Moneta pakilo sukdamasi vilkeliu keletą metrų virš galvos, jis apsisuko aplink savo ašį ir sugavo ją su ranka sau už nugaros. Aplinkiniai pastatai dėbsojo į jį savo juodomis langų angomis, likdami abejingi jo triukui. Ne daugiau dėmesio jis sulaukė ir iš vakaro prieblandos gaubiamos gatvės. Aplinkui buvo tuščia ir tyku. Šioje miesto dalyje įsikūrę amatininkai, mėgstantys anksti pasinert į sapnų karaliją, kad kuo anksčiau ryte imti kaukšėti plaktuku, sukti žiedimo ratą, darbuotis adata ir visaip kitaip kelti triukšmą. Naktibaldos iš šio kvartalo šiuo metu ūžavo Ganeriui už nugaros likusiame kvartale arba tupėjo pagrindinėje miesto aikštėje. Kaip tik ten jis ir traukė. Akrobatas lengvai peršoko nepasižyminčia geru aromatu paplavų balą. Net tamsoje iš kvapo galėjai atpažinti odininko dirbtuvėle, skambiai pavadinta „jaučio sapnu“. Dar keletas žingsnių juodo akmens grindiniu, posūkis į dešinę ir Ganeris atsidūrė trumpoje ir siauroje gatvelėje. Nuo čia pagrindinė Trėjos aikštė ranka pasiekiama. Jo ausis pasiekė dar tik vos girdimas ūžesys. Ten cirkas. Jo namai. Kaip tik dabar ant pakylos turėjo krėsti juokus Knupas, priversdamas kvatoti ne tik vaikus, bet ir šykščiai tarsi paslapčia kikenti jų tėvus, staiga atsidūrusius seniai pasibaigusioje vaikystėje. Ši deglais apšviesta iš lentų sukalta aikštelė primindavo jiems laikus, kai viskas atrodė nuostabu, nauja ir nepatirta, kai veidas laukdavo mažiausios progos pražysti šypsena. Nors trumpam, nors nedidelei valandėlei pamiršti nesibaigiančius suaugusiojo rūpesčius ir vargus ir užleisti vietą nuoširdžiam juokui, kikenimui, plaučius užgulančiam kvatojimui, kurio bangos nuvilnydavo virš atviros aikštės erdvės ir atsimušdamos į tamsius pastatus nuskriedavo gatvės grindiniu tolin gatvelėmis. Tačiau dabar bangų nebuvo. Nebuvo juoko.
        Ganeris sukluso. Minia Trėjos miesto aikštėje šurmuliavo. Šurmuliavo, kaip ir priklausė, žiūrint klajojančio cirko pasirodymą. Tai kas patraukė jo dėmesį tame įprastame rodosi triukšme. Emocijos. Jos buvo keistos ir neįprastos. Vietoj juoko ir susižavėjimo cirko reginiu šūksnių, aikštę gaubė duslus ir niūrus murmesys,. Vienoda garsų košė, pilka ir beskonė. Paskutinius metrus iki aikštės krašto, akrobato eisena pasikeitė. Kur dingo lengvumas, judesių žaismingumas, noras pasipuikuoti. Kažkas buvo ne taip. Ir širdyje atsirado maža abejonė. Ir nerimas... O žingsniuose atsargumas, įtampa.
        Ganeris atsargiai prisiartino prie minios. Jo dėmesį patraukė du triukšmingai
kalbantys vyrai. Pora žingsnių ir vaikinas atsidūrė už jų nugarų. Tiesiog dar viena didžiulės žmonių masės dalelė.
- Užkliuvo cirkininkai už savo pokštus. Matyt Jorktyro baronui jie pasirodė nejuokingi. -sodrus vieno iš dviejų vyrų bosas nusikvatojo lyg pasakęs kažką labai juokingo.
- Dabar baronas iš jų pasijuoks pats, o jis juk tikras pokštininkas pas mus. -antrojo balsas buvo spigus, lyg jam kas būtų gerklę suspaudęs. - Ir miestiečius palinksmins. Prisimeni, kaip riedėjo miško plėšikų galvos praeitą žiemą. Kaip reikiant vaizdelis buvo.
        Ganeris net nepajuto, kaip susigniaužė kumščiai. Trumpam jis panoro uždusint abu vyrus. Tiesiog plikomis rankomis, tiesiog dabar. Tačiau vietoje to jis tik dar labiau įsisupo į platų juodą apsiaustą, paslėpdamas raudonais ir geltonais lopais išmargintą cirkininko triko. Su šiuo apsiaustu jis galėjo vaikštinėti gatvėmis ar išgert alaus bokalą smuklėje, nepatraukdamas vietinių žioplių dėmesio. Dabar to dėmesio jam reikėjo dar mažiau. Cirkininko galvoje sukosi daugybė minčių, it koks išerzintas bičių spiečius. Viskas vyko pernelyg staigiai, tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Koks dar baronas, ko jam reikia iš jo draugų, kas, kaip, kodėl ir svarbiausia ką dabar daryti jam? Pirmiausia reikia daugiau informacijos, gale stovinčius žioplius pasiekdavo tik nedidelė dalelė to, kas vyko pačiame aikštės centre.
              Vaikinas ėmė brautis minion. Žmonės, stumiami jo šalin, niurzgėjo, keikėsi, bet visgi praleisdavo, visą savo dėmesį sutelkę į reginį aikštės centre ir kaimynų komentarus.
Ganeris pasijuto, kaip laivas ryžtingai skrodžiantis audringą žmogiškąją jūrą, pro kalbų nuotrupas, keiksmus, juoką, pro seniai nepraustų kūnų sunkų tvaiką, pro rūgščias prakaito bangas, pro pagiežą, pyktį, pašaipų smalsumą. Minia savyje galinti paskandinti net stipriausią asmenybę, sutrypti ją savo mase, paskandinti jausmų maišalynės verpete. Tai tikrai ne cirko pasirodymo žiūrovai, kažkas pakeitė linksmybes rieškučiomis semiančius žmones, į purvinomis emocijomis besimėgaujančius žioplius. Ir Ganeriui pasiekus pirmas eiles, jis sužinojo to priežastį.
        Aplink palapinę stovėjo šarvuoti kariai, ginkluoti ietimis ir kardais. Jie stūmė arčiausiai stovinčius miestiečius, o drąsiausius žioplius net vaikė riksmais, pastiprindami juos grasinančiais ginklų mostais. Pagrindinės karių pajėgos įsitaisė prie plačiai atverto palapinės įėjimo. Ten ant iš lentų sukaltos pakylos stovėjo Ganerio draugai – visa klajojančio cirko trupė. Visi surakinti antrankiais, kurie savo ruožtu sukabinti ant vienos ilgos ir sunkios grandinės. Katakietis Roka Braputas, cirko šeimininkas, savo trumparegėmis akimis, apstulbęs stebeilijosi į minią, dar nelabai suprasdamas į kokią bėdą pakliuvo. Šalia jo stovėjo juokdarys Knupas, ekvilibristai broliai Markas ir Milas (pirmojo veidą dengė kraujas ir mėlynės, priešinosi suimamas?). Vaikščiotoja lynu, smulkutė Lainė užverktu veidu glaudėsi prie stipruolio Taperio, kuris savo milžinišku kūnu stengėsi nors kiek ją paslėpti nuo minios godžių žvilgsnių. Fokusininkas Maletas iš Kasderono ir jo padėjėja Lėja, ne tik surakinti, bet ir su užkištomis burnomis, bijant kad kokiais savo stebuklingais žodžiais neišsilaisvintų ir nepaspruktų.
            Aplink Ganerį minia suošė. Akrobatas apsižvalgė. Didžioji dalis miestiečių spoksojo visai ne į jo draugus. Jų smalsius žvilgsnius it magnetas traukė nedidukas rubuilis vyras ant pakylos. Išraudusiu nuo pastangų veidu šis kažką rėkė žmonėms aikštėje. Vienintelis likęs laisvas trupės narys galų gale įsiklausė į virš aikštės aidinčius žodžius. Tarsi jo klausa būtų atmetus daugybės žmonių keliamą šurmulį ir palikus vieną vienintelį balsą. Patį svarbiausią.
- ... taigi jo kilnybė Jorktyro baronas ir šauniojo Trėjos miesto maloningasis valdovas Tadrelis įsako. -rubuilis manieringai išvyniojo pergamentą, apžvelgė minią ir vėl pratrūko.
-Suimti Trėjos mieste gastroliuojančius melagius, apgaudinėjančius garbingus žmones ir juodinančius jų dosnųjį valdovą ir jo garbingą ir šlovingą vardą. Savo šlykščiais pasirodymais jie teršia barono valdas. Už tai jie susilauks bausmės. -trumpa pauzė. matyt barono šauklys pritrūko kvapo. Trumputė pertrauka, Ganeriui virtusi vos ne amžinybę. Dabar sprendėsi jo draugų likimas. -Dabar jie bus nuvežti į barono pilį ir ten laikomi trys mėnesius požemiuose atgailauti už savo niekšingus darbus. Po to jie bus atgabenti čia į Trėją ir šioje aikštėje per metų vidurio šventę jiems bus nukirsdintos galvos.
              Ganeris sustingo. Du minios pakraštyje stovėję vyrai buvo teisūs dėl mirties bausmės, gerai pažinodami savo baroną. Akrobatas prisiminė cirko pasirodymus. Jokio melo ir juodinimo ten nebuvo. Nei prieš baroną, nei prieš ką nors kitą. Su ją trupė aplankė puse pasaulio ir niekur nesusilaukė nei vieno blogo žodžio. Šis suėmimas buvo kažkoks klaikus nesusipratimas, košmaras atviromis akimis. Jo draugai ir bendražygiai bus nužudyti vardan kažkokio net akyse neregėto vietos aristokratėlio  įgeidžio. Jis užčiuopė prie diržo kabantį trumpą kardą. Jis negali likti nuošalėje, negali palikti likimo valioje savo draugų. Ir tuo pat metu jo žvilgsnis susitiko su senuko Knupo akimis. Juokdarys atpažino jį net pasislėpus po apsiaustu tarp daugybės šurmuliuojančių žmonių. Senukas vos pastebimai sulingavo galva. Veide liūdna šypsena. Ne, nedaryk to. Knupas užaugino našlaitį Ganerį, net vardas duotas jo, miesto kuriame jį surado, garbei. Visą Ganerio gyvenimą atstojęs tiek tėvą, tiek motiną klounas gerai žinojo karštą vaikino charakterį. 
                    Akrobatas atsiduso, ranka dar spaudė kardą, delnas jautė laiko nusvidintą odą aptrauktą rankeną, bet viduje įniršis jau geso, palikdamas vietoje savęs gėlą ir nusivylimą. Knupas teisus, dabar jo bandymas išlaisvint draugus baigtųsi dar net gerai  neprasidėjęs. Perdaug karių juos saugo, o ir supanti aikštę minia nepraleistų barono priešų pro savo gretas. Reikia laukti. Pasitelkti kantrybę ir šaltą protą, kad nepraleisti tikros progos, kai tik ji pasitaikys. Alus maloniai svaiginęs galvą išgaravo kaip kamparas. Su juo  „baltasis žirgas“, suktas smuklininkas, krūtiningos padavėjos ir visos vakaro linksmybės. O gal jų išvis nebuvo ir vienintelė realybė – ši aikštė, ši įsiaudrinusi reginiu minia ir surakinti it kokie galvijai, jo draugai. Jis vėl sukluso. Gal barono šauklys praneš kažką, kas pravers gelbėjant draugus.
- O dabar sukluskite visi ir pašlovinkite barono Tadrelio dosnumą. Tas miestietis ar miestiečiai, kurie suteiks žinių apie paskutinį laisvą šios pasibaisėtinos šutvės narį, vardu Ganeris ar patys jį sulaikys, bus karališkai apdovanoti mūsų gerojo valdovo.
      Dabar Ganeriui pačiam iškilo pavojus.
                                                 
                                                  ---------------------
- Mama, pažiūrėk kokios juokingos to dėdės kelnės. - berniukas  net prunkštelėjo iš juoko. Tik vaikas ir tegalėjo pastebėti geltonus ir raudonus rombus ant triko, kyšančio iš po ilgo apsiausto. Ganeris neatsisuko, nepakeitė judėjimo greičio. Tiesiog vienas iš minios, patraukusios namo iš centrinės Trėjos aikštės. Žmogus – juodas apsiaustas, žmogus – šešėlis tarp šešėlių, nepastebimas tarp šimtų tokių pat šį vėlų vakarą. Bet tik ne  berniūkščiui, žvelgiančiam į pasaulį smalsiu tyrinėjančiu žvilgsniu. Žingsniai nepasikeitė, bet viduje įtampa it suspausta iki galo spyruoklė. Iki minios krašto ir gatvės, vedančios iš aikštės, pradžios vos keliolika metrų. O klaidžiose ir siaurose Trėjos gatvelėse jis greit pranyktų nuo miestiečių, pasislėpdamas artėjančios nakties tamsoje. Tik minutė moters nedėmesingumo ir noro greičiau parsirasti į namus ir partempti smalsuolį sunų. Ganeris žingsniavo ir laukė. Deja laukimas ilgai netruko
- Tai juk tas cirkininkas, tas kur nepagautas. - moteris suspigo, tarsi staiga šalia savo kojų būtų išvydusi žiurkę. Spyruoklė akimirksniu atsileido. Ganeris tiesiog šaute šovė į priekį. Vaidinti eilinį žioplį nebebuvo prasmės. Užteko keleto akimirkų ir poros tiesiog nustumtų į šalį praeivių ir jis jau buvo už minios ribų. Priekyje driekėsi gatvė, savo siaurumu labiau primenanti koridorių tarp vienaaukščių ir dviaukščių pastatų susispaudusių be jokio plyšelio pasukti kur į šoną. Įtampa, jaudinimasis dėl į mirtiną pavojų patekusių draugų, pyktis ant nežinomo barono – viskas dingo, o jų vietą užėmė savisaugos instinktas. Akrobatas staiga pasijuto it būtų tapęs savo kūno keleiviu, kūno, nutarusio kad šio pavojaus akivaizdoje protas per daug lėtas ir nerangus išsigelbėti pats.
Širdis  išprotėjo bandydama iššokti iš krūtinės lauk, plaučiai it dumplės pumpavo vėsų vėlaus vakaro orą, o kojos tiesiog skriejo gatvės grindiniu. Tik ausys šaltakraujiškai gaudė garsus už nugaros. O ten tarsi būtų atsivėręs pragaras.
            Minia iki tol apatiška, staiga visiškai pasikeitė. It vilkų gauja staiga užuodusi šalia lengvą grobį. Priekiniai dar matantys skuodžiantį Ganerį pasileido iš paskos, raginantys vienas kitą, jau matydami  mintyse karališką barono dėkingumą, skambantį jų pinigų kapšeliuose. Gatvė prisipildė kojų tapsėjimo, šūksnių, keiksmų raginant lėčiau bėgančius trauktis šalin. Kažkur kažkas  neišsilaikęs pargriuvo ir ėmė vaitoti trypiamas masės bėgusių už jo. Siaurutės gatvės pradžia tiesiog užsikimšo nuo norinčių dalyvauti gaudynėse.
            Ganeriui tai nerūpėjo. Visą savo dėmesį jis nukreipė į priekyje vingiuojančią gatvelę. Dabar kiekviena akimirka buvo svarbi, kiekvienas metras, judesys. Drėgnas grindinys  buvo apgaulingai slidus ir viena netiksliai padėta pėda galėjo baigtis patemptais raumenimis ar skrydžiu aukštielninkam ant nesvetingai kietų akmenų. Ir viena ir kita būtų pasibaigę besivejančių džiaugsmui jo sugavimu. Akrobatas lengvai peršoko dvi pakeliui telkšojusias balas, tačiau trečios nespėjo pastebėti ir įšoko į pačią giliausią vietą. Akimirksniu permirkę dailūs švelnios odos batai ėmė išdavikiškai čiaukšėti. Pėdas nemaloniai nutvilkė šaltas vanduo. Tačiau siaura, vingiuojanti ir slidi gatvelė kėlė tas pačias problemas ir persekiotojams. O be to jie nė iš tolo neprilygo Ganeriui vikrumu ir greičiu. Netrukus vaikinas girdėjo tik savo vargšus batus ir kiek švokščiantį alsavimą. Jis atsiplėšė nuo minios. Bet pavojus nuo to nesumažėjo, tiesiog kuriam laikui nutolo. Ganeris apsižvalgė. Tiesiog gatvė, grindinys, namai tamsiais langais, visi tamsoje panašūs vienas į kitą, kaip vandens lašai. Miestas naktyje, jam beveik nežinomas, vos kelios matytos gatvės ir vietos per savaitės gastroles Trėjoje. O po įvykių pagrindinėje aikštėje dar ir priešiškas.
            Pirmoje sankryžoje akrobatas trumpai sudvejojęs pasuko dešinėn. Jis jau pasiklydęs šiame labirinte, tad nieko nepraras pasukęs, o persekiotojams jį rasti bus sunkiau. Batuose teliūškuojantis vanduo vis labiau erzino. Nuo bėgimo jis perėjo į spartų ėjimą. Jėgų dar jam prireiks. Pirmiausia reikia pasprukti iš šios akmeninės skylės vardu Trėja. Ganeris apmaudžiai šyptelėjo. Kaip staigiai miestiečių meilė, juokas ir susižavėjimas virto panieka ir gobšumu, pavertusiu juos į žvėris, purvinus, šnopuojančius iš pastangų sučiupti jį, trypiančius saviškius, besišaipančius iš cirko trupės, papuošusios jų kasdienybę. Vienas perskaitytas popiergalis ir pažadas. Ir tu jau medžiojamas, o tavo draugai pasmerkti mirčiai. Cirkininkas žingsniavo  stengdamasis kuo mažiau kristi į akis, judėdamas šalia namų sienų, kur tamsa buvo beveik materiali. Atrodė dar truputis  ir galėsi ją raikyti peiliu. Naktis dabar buvo jo pagalbininkė, jo pabėgimo bendrininkė, tačiau amžinai ji nesitęs, o dienos šviesoje pasprukti su savo išdavikiškai marga apranga nepavyks, mieste kur visų akyse jis tik dosnus vietinio barono atlygis. Prieš galvojant apie savo draugų išvadavimą, jis turi pats ištrukti iš Trėjos ir kuo skubiau, tuo geriau. Bet tą padaryti nebus lengva. Iš Trėjos išvykti galėjai per vienintelius vartus miestą supančioje dešimties metrų aukščio gynybinėje sienoje. Naktį vartai užrakinami ir dar saugomi sargybos posto. Aišku bet kurią sargybą gali papirkti, tačiau Ganerio kelios monetos kišenėje tik sukeltų jų pašaipas, palydėtas spyrio į užpakalį įkyriam ir neturtingam prašytojui. O be to barono pasiųsti kariai suimti cirko trupę aišku perspėjo vartų sargybą jokiu būdu neišleisti cirkininkų iš Trėjos. Gal net keletas jų pasiliko prie vartų budėti ir prižiūrėti labai jau monetų žvangėjimą mėgstančius vietinius sargus.
                Reikia kito budo palikti miestą. Ganeris tiek užsigalvojo, kad net neapsižvalgęs įžengė į dar vieną gatvių susikirtimą. Ir tai buvo klaida. Iš dešinės gatvės galo nuaidėjo skardus triukšmas. Žirgas. Raitelis. Tokiu paros laiku. Netrukus jis išjojo iš už kampo ginkluotas deglu, išblaškančiu tamsą. Plazdančioje ugnies šviesoje sužibo šalmas ir grandiniai šarvai. Karys, vienas iš barono pakalikų. Ganeris mintyse iškeikė save už žioplumą, juk jis turėjo nuspėti kad jo ims ieškoti ne tik lėti ir neorganizuoti miestiečiai. Raitelis pentinais paragino žirgą ir nuskriejo tiesiai į bėglį. Akrobatas atsikratė trumpam apėmusio stingulio ir vėl pasileido bėgti. Dabar pasprukti buvo dar sunkiau. Jau po kelių akimirkų nuo pastatų akmens atsimušęs kanopų tauškesys atrodo buvo visai šalia. Persmelkiantis kūną, užgulantis ausis ir verčiantis iš paskutiniųjų skuosti nebekreipiant dėmesio i slidų grindinį, balas ir  neperžvelgiamą tamsą. Gatve bėgdamas jis neatsiplėš nuo žirgo, tik laiko klausimas kada raitelis atsidurs šalia. O tada smūgis kardu ar tiesiog žirgo kanopos ir viskas baigta. Ganeris perkirto sankryžą ir pasileido bėgti  visai šalia namų sienų tikėdamasis išvysti nors kokią properšą tarp jų, kur jis galėtų nusukti, o raiteliui ant žirgo būtų per siaura. Ir tikėtis, kad ta properša nesibaigtų aklina siena - akmeniniais spąstais  jo kilnybės Jorktyro barono priešui. Kiek daug reikia ir kiek mažai tam laiko ir galimybių. Ganeris karštligiškai bandė įžvelgti ką tvyrančioje tamsoje, tačiau lekiant iš visų jėgų tai buvo lengviau pasakyti nei padaryti. O kanopos tarškėjo visai prie pat kaip artėjančios mirties būgnai, lyg skardūs besibaigiančio likimo žingsniai. Išsigelbėjimas atsirado netikėtai ir paskutinę akimirką, tačiau kitoje gatvės pusėje. Tiesiog nedidelis juoda nors akį durk lopinėlis įprastoje gatvės tamsoje. Tačiau laikas jau ištiksėjo. Cirkininkas sustojo ir prisiplojęs nugara prie sienos kiek galėdamas pritūpė. Kojas nudiegė veriantis skausmas, net treniruotam jo kūnui tokie staigūs pokyčiai buvo per sunkūs. Bet geriau skausmas nei mirtis. Ganeris labiau pajuto nei pamatė smūgį. Kaip vėjo gūsį. Raitelio kardas prašvilpė visai šalia galvos. Jei ne staigus pritūpimas šalia sienos, barono pakalikui būtų pavykę užsitarnaut savo šeimininko dėkingumą. O dabar raitelis tiesiog praskriejo pro šalį, keikdamasis ir bandydamas sustabdyti ir apsukti įsibėgėjusį žirgą. Ganeris atsistūmė nuo šaltos sienos ir keliais žingsniais įveikė gatvės juostą. Į tarpą tarp pastatų nerte įnėrė, mintyse melsdamasis, kad tai nebūtų banalus aklagatvis. Pirmas sekundes jis tarsi apako nuo čia tvyrančios  tamsos, tikrai tamsu nors akį durk. Tačiau laiko stoviniuoti nebuvo, raitelis netrukus apsisuks ir pratęs jo persekiojimą. Bėglys pajudėjo į priekį, ištiestomis rankomis, apgraibomis. Pastatų sienos beveik rėmė šonus, jo užtikta properša iš tikro buvo labai siaura. Nors vienas pliusas - persekiotojui teks nulipt nuo žirgo. O jei nutars vytis jų jėgos išsilygins. Ganeris patikrino savo kardą. Šis buvo vietoje, saugiai įsitaisęs prie diržo odinėse makštyse. Nosį užgulė sunki smarvė, o kojos ėmė kliūti už krūvos šiukšlių. Blogas ženklas, vargu ar naudojamą praėjimą kas paverstų šiukšlynu. Bet kelio atgal nėra, reikia bent jau pasiekti šio akmeninio urvo galą. Akrobatas slystelėjo ant kažko glitaus padengusio grindinį ir vos ne vos išsilaikęs atsirėmė į priekyje dunksinčią sieną. Štai ir pasiekė tą galą. Ganeris pasistiebė ir pabandė užčiuopti sienos viršų, tačiau delnas nuslydo  akmenų  paviršium. Aklagatvis. Ganeris atsiduso ir pasuko atgal prie išėjimo, ranka pati nuslinko prie kardo efeso. Kovos jis nebijojo ir barono kaip jis ten vardu, pakalikas tai pajus savo kailiu. Žirgas caksėjo visai šalia aklagatvio įėjimo. Raitelis jau ko gero virto  pėsčiuoju. Netrukus jis  pasirodė visu gražumu savo deglo šviesoje. Dešinėje „ugnies dievo“ rankoje gana ilgas kardas. Nelabai parankus tokioje siauroje erdvėje. Tą suprato ne tik Ganeris, bet ir jo priešininkas (kad ir koks tas baronas bebuvo, nemokšų savo kariais nesamdė) tiesiog sustojęs prie įėjimo. Ateiti turėjo ne jis, bet kada galintis sulaukti pagalbos iš viso Trėjos miesto, bet cirkininkas, norintis iš čia pasprukti. Laikas tiksėjo ne Ganerio naudai. Akrobatas neryžtingai apsižvalgė po aklagatvį dabar nutviekstą ryškios deglo šviesos. Nematomos tamsoje šiukšlės virto pūvančių daržovių likučių  krūva, papuošta dvejais pilkais nudvėsusių žiurkių kūnais. Štai iš kur ta smarvė. Tiesiog netolimas šiukšlynas šalia stovinčių namų gyventojams. Ganeris apmaudžiai atsisuko į jį sustabdžiusią aklagatvio sieną ir sustingo negalėdamas patikėti savo akimis. Tai buvo ne pastato siena, o akmens mūro tvora, Taip aukšta ir paprastam miesčioniui neįveikiama, bet jis juk akrobatas, visą gyvenimą tik tą ir tedaręs, kad stebinęs žioplius už pinigus savo kūno galimybėmis. Šį kartą žiūrovas tik vienas, bet nuo to jo pasirodymas  nebus prastesnis. Ganeris vėl atsisuko į savo persekiotoją ir ėmė žingsniuoti link jo. Žingsniai  buvo vienodi it kirviu nukirsti. Barono karys atsistojo į gynybinę poziciją suprasdamas kad be kovos cirkininkas nepasiduos. Visa jo povyza rodė nuostabą ir sutrikimą. Kodėl jo priešininkas neišsitraukia kardo ir toks užtikrintas žingsniuoja link jo. O akrobatas ir nesiruošė to daryt. Pusiaukelėje Ganeris sustojo ir išdidžiai nusilenkęs it stovėtų dabar ne smirdančiame aklagatvyje, o ant minios apsuptos scenos apsisuko ir pasileido link tvoros. Svarbiausia jam buvo nepaslysti ant ištežusių nuo puvimo daržovių. Įsibėgėjimas turi būti lygus, kad šuolis iki tvoros viršaus pavyktų. Už nugaros vis dar buvo tylu, matyt apstulbęs barono pakalikas dar nesuprato ką Ganeris daro. Jis susizgribo tik, kai akrobatas  užsikabino už mūro viršaus ir lengvai užsiropštė ant jos krašto, bet buvo jau vėlu. Ganeris  sumosavo atskubančiam persekiotojui atsisveikindamas ir nušoko į kitą pusę.

                                        ----------------------------------

              Už tvoros girdėjosi apkvailinto persekiotojo tapsėjimas ir šūksniai, bet dabar Ganerio tai nejaudino. Gal kardu mosuoti barono samdinys ir sugeba, bet su savo šarvais tvoros jis neįveiks. Akrobatas pritūpė prie tvoros ir apsižvalgė. Galų gale jam pažįstama vieta. Pro čia jie atvyko į Trėją. Kaip visada linksmai su dainomis ir šūkiais apsukdami ratą gatvėmis ir  kviesdami miestiečius apsilankyti ir pamatyti tai ko nematė garsiojo Braputo cirke. Tai buvo Trėjos gėda, lušnynų kvartalas. Benamiai, ligoniai sergantys mirtinomis ligomis, bepročiai, nuskurėliai, visi nepritapę prie miesto tvarkos. Net diena vaizdas buvo slogus ir jie pravažiavo pro šią vietą greitai ir tylėdami. Šie žmonės niekada nepateks į centrinę miesto aikštę. Štai dėl ko tarp pastatų tvora - barjeras  tarp normaliųjų gatvės ir atstumtųjų pasaulėlio, bjauraus ir bauginančio. Dabar tamsoje viskas atrodė dar niūriau. Tiesiog didžiulė dykvietė su kalnais šiukšlių ir vietomis pupsinčiomis lūšnomis, nelabai nuo tu šiukšlių ir besiskiriančiomis, bet šis atšiaurus vaizdas įžiebė Ganerio širdyje viltį. Jis žinojo kur dabar randasi ir svarbiausia sugalvojo kaip pasprukti iš Trėjos. Reikia pasiekti išorinę miesto sieną šiame kvartale. Ganeris atsistojo ir atsargiai nužingsniavo lūšnynų gilumon. Jis net nepajuto kaip išsitraukė kardą. Viskas aplink tarsi sakė, kad svetimi čia nelaukiami, ore sklandė nevilties ir užslėpto pavojaus aura. Akrobatas neskubėjo, stengdamas įžvelgti kur statyti kojas, apeidamas didesnes kažko nenusakomo krūvas ir netikėtas kliūtis, tačiau kartu jis negalėjo ir ilgai užtrukti čia, nes jo persekiotojai nenurims, o kai iš barono kario sužinos kur jis pateko, apsups šį kvartalą iš visų pusių. Pora kartų netikėtai iš po kojų šastelėjo kažkokie nedideli gyviai, greičiausiai katės  ar didelės žiurkės, bet šimtų procentų jis tuo nebuvo tikras. Galų gale priekyje subolavo didesnės kliūtys – lūšnos ir palaikės pašiūrės. Kažkur čia ėjo pagrindinė gatvė per  šį nelaimėlių prieglobstį, jei tik siaurą ir duobėtą keliuką galima taip pavadinti. Ganeris praslinko pro dvi sukrypusias pašiūres ir patekęs ant supluktos kelio juostos, pasuko kairėn, link miesto krašto. Kvartalą gaubė kone absoliuti tyla, bet akrobatas jautė iš kai kurių lūšnų jį sekančius žvilgsnius. Ne visi atstumtieji miegojo. Su kiekviena akimirka darėsi vis neramiau. Bėglys galėjo prisiekti, kad be žvilgsnių, ėmė vis gausėti judesių, atsargių, už jo regėjimo ribos, bet nuo to nemažiau pavojingų ir šiurpinančių. Kvartalas budo ir to priežastis buvo jis. Vargu ar čionykščiai gyventojai tryško svetimiems, slampinėjantiems naktį dideliu svetingumu. Net jei jie ir nežinojo apie barono atlygį už jį. Ganeris paspartino žingsnį, vis bandydamas akimis sugauti tamsoje judesių savininkus, bet šie mokėjo slėptis nuo nepageidaujamo dėmesio. Aišku tik viena, visi jie judėjo, sekdami paskui jį. Tai buvo ne kas kita, kaip persekiojimas, tik kokiu tikslu. Cirkininkas dar stipriau sugniaužė kardą, pasiruošęs bet kada atremti netikėtą puolimą. Artėjo kvartalo pabaiga, atsiremianti į miestą supančią sieną ir kelią, vingiuojantį aplink visą sienos perimetrą. Jo  tikslas buvo visai čia pat.
                Ir tada paslaptingieji persekiotojai smogė. Tamsoje pasigirdo šaižus švilpimas ir iš už kairėje pūpsojusios lūšnos iššoko tamsus siluetas. Keista, bet jo rankose nebuvo jokio ginklo. Nespėjus Ganeriui net kaip reikiant nusistebėt, užpuolikas šoko į priekį, it nertu, savo  ištiestomis rankomis taikydamas į akrobato krūtinę. Ataka buvo tokia keista ir nesuprantama, kad Ganeris tik paskutine akimirka atšoko šalin ir instinktyviai kirto kardu per atakuojančio rankas. Galų gale Trėjoje visi jam dabar priešai. Pataikė ties pačiais pečiais. Viena  ranka nuskriejo šalin visiškai nukirsta, kita perlinko it iki galo neperlaužta medžio šaka. O sužeistasis sudribo ir ėmė raitytis ant suplukto kelio paviršiaus, tačiau iš burnos nepasigirdo aimanų ar klyksmo, tik graudi iš trumpų švilptelėjimų susidedanti gaida. Iš žaizdų nepasipylė kraujo srovės, kaip Ganeris tikėjosi, vos nedidelės čiurkslelės, tingiai sudrėkinusios žemę. Užpuolikas buvo neįtikėtinai liesas, pilka sermėga ir to paties audinio kelnės kabojo ant jo kūno it maišai. Vaikinas atsargiai aplenkė savo gulintį priešininką ir pasileido bėgti. Atrodė kad visą šią naktį jis tik tą ir tedarė, sprukdamas nuo vieno pavojaus, kad patektų į dar didesnį. Tarsi prakeiktas. Dabar persekiojantys nebesislapstė. Šaižus švilpimas, sklido iš visų pusių, perskrosdamas duslų bėgančiųjų tapsėjimą. Tikra medžioklė su varovais. Ganeris jau net matė juos. Mažiausiai penkios ar šešios juodos figūros, neįtikėtinai vikriai judančios šioje dykvietėje tarp be tvarkos suverstų šiukšlių, lentgalių krūvų ir palaikių buveinių. Tikslas jau visai šalia, bet besivejantys irgi visai netoli ir artėjo nepaisant to, kad jis skuodė iš visų jėgų. Bet ką jis dar galėjo padaryti jei ne bėgti ir tikėtis stebuklo. Galų gale priešais iš tamsos išniro siena, sumūryta iš įvairaus dydžio rusvų akmenų. Ganeris pasuko grindiniu, einančiu palei siena kairėn. Persekiotojai neatsilikdami nei per žingsnį  švilpavo vis arčiau. Švilpimas labai priminė keistą kalbą. Tai pavienis švilptelėjimas, tai ištisa trelė susiliejančių į melodiją garsų.
              O štai ir tikslas – didelis plačia laja ąžuolas, augantis visai šalia sienos. Jau įvažiuojant į miestą jis atkreipė dėmesį į tokią keistenybę, Kam reikalingas vienišas medis ir dar prie pat gynybinės sienos. Net kelio grindinys darė toje vietoje nedidelį lankstą. Treniruotam žmogui tikros kopėčios patekti viršun ant gynybinių mūrų. Ganeris prisiminė prieš kelias dienas smuklininko atsakymą paklausus apie keistąjį ąžuolą. Ji pasodino pats vietinio barono giminės pradininkas įkurto šioje vietoje Trėjos miesto garbei. Per ilgus amžius miestas tiek pakeitė savo ribas, kad ąžuolas ėmė remti šakas į sieną ir kėlė tik rūpesčius, bet baronas nesileido net i kalbas apie jo nupjovimą. Tuo geriau dabar Ganeriui. Tikra ironija nuo barono sprunkant, pasinaudoti jo paties protėvio pasodintu medžiu. Jei pavyks užsiropšti nors pora metrų medžiu persekiotojai liks it musę kandę. Akrobatas jau  nužiūrinėjo kamieną ieškodamas vietos per kuria greičiausiai užsikepurnėtų viršun, kai iš už ąžuolo išniro dvi pilkos figūros ir atsistojo priešais. Pilkasermėgiai. Kaip ir tas jo pastangomis pametęs rankas. Jo čia laukė, numatė jo maršrutą ir tiesiog savo švilpimu privertė greičiau pasiekti šią vietą. Kaip kokį bejėgį gyvulį į skerdyklą. Bet jis ne gyvulis ir ne bejėgis. Kad ir kas šie Trėjos dykvietės medžiokliai, jo be kovos neįveiks.
                Ganeris  pasuko link sienos stengdamasis kartu atsidurti kuo arčiau ąžuolo. Jei tik atsiras nors mažiausia proga užlipti viršun jis ja pasinaudos. O dabar reikia pasirūpinti gynyba. Ganeris atsirėmė nugara į rusvus sienos akmenis. Bent jau iš ten jam negrės pavojus. Du pilkasermėgiai užtvėrę jam kelią, net nebandė atakuoti. Tiesiog nulydėjo jį akimis. Pirmasis jų draugas nesusilaikė ir liko gulėti sužalotas, todėl dabar jie neskubėjo laukdami pastiprinimo, skubėjusio aukai iš paskos. Netrukus akrobatą supo šešios pilkšvos žmogystos, visos liesos kabančiais rūbais. Akrobatas pastebėjo dar vieną bendrą jų bruožą, visi buvo labai blyškūs, veidai priminė balkšvas dėmes. Ir visi tylėjo it vandens į burnas prisisėmę, net jų šaižaus švilpimo neliko. Tiesiog spoksojo į savo auką tarsi niekada gyvenime nematę žmogaus su kardu rankoje. Viskas priminė kažkokį keistą makabrišką žaidimą, kurio taisykles Ganeriui pamiršo pasakyti. Ilgai šita, švelniai tariant, nejauki tyla negalėjo tęstis. Ganeris kelis kartus giliai įkvėpė  atstatydamas kvėpavimą. Plaučiuose tarsi kažkas uždegė laužą, atrodė dar kiek ir jie sprogs nuo įtampos.
          - Kas jūs tokie ir ko jums iš manęs reikia? – akrobatas greit apžvelgė pusračiu jį apsupusias žmogystas, laukdamas arba atsakymo arba atakos pradžios. O kas jam daugiau beliko daryti. Gal reaguodami į jo balsą, priešininkai truputį prasiskyrė ir netikėtai ten pasirodė dar vienas. Ganeris galėjo prisiekti kad dar prieš akimirką ten nieko nebuvo. Naujasis užpuolikas buvo gerokai aukštesnis ir stambesnis už savo bendražygius, tikras milžinas, o ir drabužiai gerokai prabangesni, juodo aksomo liemenė, pilki marškiniai, tvidinės kelnės ir geros odos  batai. Tiesa garderobo geriausi laikai jau seniai praeityje, viskas nubrizgę ir nutrinta.
          - Mes - nakties klajūnai, o štai ko mes iš tavęs norim, tuoj išsiaiškinsim? – milžino balsas buvo sodrus ir žemas, bet kartu švelnus nors prie žaizdos dėk. Užpuolikų vadas  žengtelėjo pirmyn ir atsidūrė per pora žingsnių nuo cirkininko. Visiškai beginklis, rankos taikiai nuleistos žemyn.  Labai panorėjęs akrobatas būtų pasiekęs jį savo kardu, tačiau rami ir net kiek pašaipi milžino povyza, tarsi sakė viena norėti ir visai kas kita sugebėti tai įvykdyti. Nakties klajūnų vadas ištiesė abi rankas į priekį. Delnai atsukti į Ganerį. Ramus, lėtas, kupinas kažkokios didybės, judesys. Ganeris tik atstatė į priešininką kardą. Dėl viso pikto.
          Milžinas užsimerkė. Ir po kelių akimirkų akrobatui jau buvo nebesvarbu, kad jis stovi apsuptas keistu ir priešišku būtybių, kad ką tik bėgo iš visų jėgų, sprukdamas nuo jų, kad tiesiog sudarkė vieną į gabalus. Jį užliejo apatija ir ramybė. O galvoje ėmė bėgioti virpuliai. Maloniai kutenantis, kažko greitai judančio jausmas. Net ginklą laikančios rankos kiek nusvyro, pasidavusios apatijai. Dabar Ganerį įveiktų net vaikas su pagaliu rankoje. Milžinas buvo jo viduje, šniukštinėdamas smegenyse ir stingdydamas kūną.   
            Viskas baigėsi lygiai taip pat greit kaip ir prasidėjo. Naktinis klajūnas (kad ir kas jis bebūtų) nuleido rankas. O Ganeris vėl nukreipė savo kardo smaigalį į jį.
      - Esi gimęs po laiminga žvaigžde, ar žinai tai cirkininke? – milžinas palingavo galvą tarsi kažko nustebintas.
      - Nesuprantu, apie ką čia kalbi nakties klajūne ir iš kur tu mane pažįsti? – kuo toliau tuo mažiau Ganeris suprato, kas čia vyksta.
      - Aš daug žinau apie tave Ganerį, ne be reikalo juk ką tik lankiausi tavo galvoje. Turėjai tai pajusti. Beje mano vardas Nergojus. - milžinas manieringai nusilenkė. Ganeris nevalingai linktelėjo atgal ir kiek atsipalaidavo, atrodo kurį laiką naktiniai užpuolikai nesiims aktyvių veiksmų, bent jau kol neišsikalbės jų vadas.
      - Aš turiu tau pasiūlymą, kuris padės tau išgelbėti tavo draugus, pakliuvusius į barono Tadrelio nelaisvę. Juk to dabar labiausiai trokšti ar ne? Už nedidelį darbą man žinoma.
    Ganeris taip ir sustingo iš nuostabos. Besprunkant iš naktinės Trėjos laiko pagalvoti apie  beviltiška Braputo cirko trupės padėtį nebuvo nė akimirkos, bet dabar užgriuvo miesto aikštėje neseniai matyti vaizdai. Jo draugai surakinti grandinėmis, rubuilis barono šauklys ir jo perskaitytas įsakas apie mirties bausmę cirkininkams, įvyksiančią už keleto mėnesių. Prisiminimai ir supratimas, kad išgelbėti jų nepavyks, bent jau jam vienam.
          - Teisingos mintys akrobate. Beje šiuo metu barono kariai apsupa šią miesto dalį. Maždaug už penkių minučių jie bus čia. Apsispręsti su mano pasiūlymu turi dabar ir čia. Visos smulkmenos po to, jei atsakysi,, taip‘‘ žinoma. Galimybės lygiai dvi, arba tu sutinki su mano pasiūlymu, arba.... – milžinas gūžtelėjo pečiais ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, laukdamas atsakymo. Dabar viskas priklausė nuo jo, Ganerio, bet kuo daugiau jis galvojo, tuo aiškiau buvo, kad pasirinkimo jis neturi. Jokio arba – arba. Kad ir koks šis pasiūlymas, jis turi jį priimti. Dėl savęs ir žinoma savo draugų. Geriau baugi nežinomybė negu tikra mirtis. Ganeris nuleido kardą ir įkišo jį į makštis.
        - Aš sutinku.     
        - Žinojau kad, taip atsakysi. - Nergojus šyptelėjo ir lengvai spragtelėjo pirštais. Visi šeši pilkasermėgiai tarsi susitarę apsisuko ir išsiskirstė. Tris į kairę, tris dešinėn keliu  palei miesto sieną.
        - O kas man belieka? – Ganeris gūžtelėjo.
        - Belieka kraujo priesaika mūsų gražiai draugystei sustiprinti. – nakties klajūnas išsitraukė durklą iš makšties prie diržo. Vienas judesys ašmenimis ir  delne pasirodė kraujas, tamsus ir tirštas, nenoriai paliekantis žaizdą. – Juk žinai kaip ji veikia?
        - Kas to nežino, kiekvienas nesilaikęs priesaikos, miršta po trijų dienų.
        - Kas tiesa, tas ne melas. -Nergojus ištiesė durklą. – dabar tavo eilė ir paskubėk, maniškiai ilgai raitų barono karių neužlaikys.
          - Tai, o kokios sąlygos mūsų,, gražios draugystės''. - Ganeris klausiamai nužvelgė savo naująjį draugą, jei jau šokti į nežinomybės tamsą tai bent jau su deglu rankoje.
        - Viskas paprasta, tu padarai man vieną darbelį, o aš išgelbėju tavo draugus iš barono nagų.
          - Tinka. - Ganeris brūkštelėjo durklu per delno odą. Ašmenys buvo neįtikėtinai aštrūs, kraujas iškart plūstelėjo užliedamas visą delną. Jis ištiesė ranką Nergojui. Pilkasermėgių vadas stipriai suspaudė ją savąja. Jo delnas kaip ir kraujas buvo nemaloniai šalti. Ganeris laukė kokio ženklo, kad priesaika priimta. kad jos burtai suveikė sujungdami trumpam du visiškai skirtingus asmenis, tačiau tai buvo paprastas kruvinų rankų paspaudimas. 
        - Na va ir visai neskaudėjo ar ne? - Nergojus  nusivalė kraują į kelnes ir įkišęs durklą į makštis prie diržo pasuko link ąžuolo. - Pats laikas dingti iš šios skylės. – Ganeris apsižvalgė. Milžinas buvo teisus. Aplink jau girdėjosi kanopų taukšėjimas į grindinio akmenis. Tiek kairėje tiek dešinėje kažkur tolėliau žybsėjo deglų ugnys. Barono kariai skubėjo atidirbti savo gaunamą užmokestį. Akrobatas pribėgo prie medžio kamieno ir greitai užšokęs ant apatinės šakos ėmė ropštis aukštyn. Nakties klajūnas jau buvo viršuje ir lengvai užšoko ant miesto gynybinės sienos. Laipiojo jis šakomis neblogiau už kokią voverę. Ganeris įsiręžė ir nusprendęs neatsilikti per keliolika akimirkų atsidūrė ant mūro šalia savo netikėto sąjungininko. Iš čia puikiai matėsi atskubantys persekiotojai, mažiausiai keliolika raitelių. Pavėlavo vos minute. Jiems pasiekus ąžuolą iš  tamsos tarsi vaiduokliai pasirodė pilkasermėgiai. Puolimas buvo  staigus ir netikėtas. Nergojaus nakties klajūnai, kaip ir tas užpuolęs Ganerį, tiesiog šoko ant karių ir nuvertę nuo žirgų ant grindinio, užgulė jų kūnus. Pasigirdo širdį veriantys klyksmai ir kažkoks gilus urzgiantis švilpesys. Akrobatas pajuto kaip nugara prabėgo pagaugai. Pilkasermėgiai labiau buvo panašūs ne į  žmones o į kokius plėšrius žvėris, tiesiog savo dantimis įsikandę į savo aukų šarvų neapsaugotas gerkles, draskydami jas į skutus. Tačiau raitelių buvo daugiau ir jie greit ėmė tiesiog nuo žirgų kardais kapoti pilkasermėgių galvas ir nugaras. Tikros skerdynės, papuošiančios grindinį kraujo balomis.     
        - Kodėl tavo klajūnai nebėgo kartu su mumis? - Ganeris nervingai apsilaižė sausas lūpas. Ši naktis dar ilgai sapnuosis jam.
      - Jie padarė savo darbą ir man nebereikalingi, o tau cirkininke? - Nergojus sukikeno. -                                  Mėgsti tokius naminius gyvunėlius? Beje ar tu žinai kas yra Gilramešas?     
      - Kas toks tas Gilramešas?
      - Vieta, kur tau teks pasidarbuoti mano labui ir savo draugu išgelbėjimui. - Nakties klajūnas mostelėjo ranka  link už miesto plytinčių, paskendusių naktyje laukų. - Laikas nelaukia, keliaujam. Ganeris nervingai sumataravo rankomis pajutęs kaip nematoma jėga kelia jį į orą. Milžinas nakties klajūnas skrido šalia. Akrobatui ėmė svaigti galva. Ne nuo aukščio ar neįprasto skrydžio jausmo, o nuo nesibaigiančių šios nakties permainų.


                          KRISTANAS (KARALIAUS PASLAPTIS)

        19 metų iki....

-Trijų princų negali būti.
-Žinau.
-Tai vienas seniausių ir gerbiamiausių Talo įstatymų.
-Ir vienas kvailiausių taip pat. Kažkada, žiloj senovėj, kažkas blogo atsitiko dėl trijų princų ir dabar tai darko mano šeimos gyvenimą.
-Todėl kūdikį reikia nužu..., na pašalinti ir paslapčia palaidoti.
-To nebus. Aš pažadėjau žmonai ir pažadą tesėsiu.
-Bet...
-Jokių čia bet negali būti, aš čia rodos dar karalius esu.
-Tačiau jūsų didenybe, tai gali tapti jūsų valdymo pabaiga. Kiekviena nelaimė šalyje bus siejama su šio įstatymo sulaužymu ir trečiuoju jūsų sūnumi. Prasidės sausra – būsite kaltas
Jūs, nugriaudės audra – kaltas karalius, pamynęs protėvių valią, numirs vaikas ar žus medkirtis, užvirtus medžiui – vėl kaltas jūs, Talo valdovas. Galų gale liaudis ir aristokratai sukils, vadovaujami vieno iš jūsų gausių giminaičių, kiekvieną naktį sapnuojančių apie save šalies soste.
-Aš tai suprantu ir be tavo didžiai išmintingų patarimų, Togeli. Bet kūdikis liks gyvas.
-Tačiau kaip...
-Tiesiog jis nebus princu ir mano sūnumi. Jį užaugins kiti ir apie tai niekas nesužinos, o
liaudžiai pranešiu, kad man gimė duktė.
-Puikiai sugalvota, jūsų didenybe, tačiau iš kur jus gausit mergaitę?
- O čia man prireiks Meteno pagalbos. Kuo greičiau jį pakviesi čia, tuo geriau, Togeli.
Viskas turi būti sutvarkyta iki mano Marta atsigaus po gimdymo.
-Bus įvykdyta. O ką daryti su pribuvėja?
-Kaip tai ką?
-Jūs sakėte, kad apie jūsų gimusį trečią sūnų niekas neturi sužinoti. Suprantate, kur aš lenkiu, jūsų didenybe?
-Ji man nerūpi, sutvarkyk šį reikalą pats, kaip tau atrodo geriausia.
-Sutvarkysiu, kad net šuo nesuuos. Gerai kad pribuvėja neturi šeimos, bus daug paprasčiau.
-Bet pirma pakviesk Meteną.

                                          ---------------------------------

        2 mėnesiai iki...

            Metenas nemiegojo. Jis jautė ramų jau seniai užsnūdusios žmonos kvėpavimą už nugaros. Susirangiusi kaip visada ant šono, tarsi stengtųsi užimti kuo mažiau vietos pataluose. Juodi su keliomis žilomis sruogomis plaukai išsiplaikstė ant pagalvės. Ramus miegas, be sapnų, be košmarų, be jaudulio. Tarsi rytoj butu eilinė, nieko neišsiskirianti diena. Bet ne jam, tikrai ne jam. Nedidukas, bet jaukus miegamasis, nutviekstas sidabrinės pilnaties, o širdyje prisiminimai, visi nuo tos nakties iki dabar. Kas galėjo pagalvoti, kad viskas nueis tokiu keistu keliu, kad viskas susiraizgys į tokį mazgą, skaudų ir neįtikėtiną. Tą naktį prieš devyniolika metų, taip pat danguje švytėjo pilnas mėnulis, o jis netikėtai prikeltas iš miego skubėjo pas karalių, žmogų, kuriam jis prisiekė ištikimybe, savo garbe ir gyvybe. Ginti ir saugoti jo didenybę ir jo šeimą iš paskutiniųjų jėgų, iki paskutinio kraujo lašo. Bet kodėl ta priesaika taip apkartino jo gyvenimą, palikdama ramybėje jėgas ir kraują, bet atimdama jo Adjelės meilę ir apnuodydama sielą. Kodėl būtent jis, kodėl viskas          taip sutapo? Vieni klausimai, o atsakymus žinojo tik jo likimas. Tą naktį jis prarado amžiams ne tik žmonos meilę, bet ir savo mažutę dukrytę, kuriai jie nebuvo spėję duot net vardo. Ištisus devyniolika metų jis galėjo ją kasdien matyti, kalbėti, tačiau tuo pat metu dukrelė buvo tarsi už jūrų marių nepasiekiama ir jau ne be jo. O vietoj dukros... Kristanas. Didžioji jau dabar mirusio karaliaus Pitijaus paslaptis, kurią jis prisiekė saugoti nemažiau nei jo didenybės gyvybę. Jis mylėjo Kristaną, nešdamas jį rūpestingai susuptą į vilnonį audinį tą giedrą šviesią naktį. Paties jo dievinamo karaliaus atžala, kūnas ir kraujas jo truputį drebančiose rankose. Mylėjo jį augantį nuo kūdikio iki jaunuolio, visus tuos metus, kaip myli ir dabar ir mylės, kol gyvas bus. Tikras sūnus, tik ne jo kraujo, o širdyje, kažkur jos dulkėtuose užkaboriuose vis dar  gyveno jo mergaitė, virtusi Talo princese. O  štai Adjelė niekada taip ir nepriėmė slaptojo vaikų apkeitimo, ji buvo rūpestinga ir švelni  Kristanui bet meilės jos akyse nebuvo nei karaliaus vaikiščiui, nei savo vyrui, atidavusiam jų baltapūkę dukrelę karaliui. Visus devyniolika metų, ištisa amžinybė.
      Metenas išsliuogė atsargiai iš patalų šilumos ir šešėlių nuslinko prie truputį praviro lango. Jis mėgo jausti kambaryje naktinį  vėsų ir tyrą orą. Net dabar po tiekos laiko jam vis dar truko meilės, jausmų, vis dar dūrė širdyje. Net tokiam senam kareivai kaip jis, nieko keista, kad ir Kristanas taip kankinasi. Kažin ką dabar sugalvotų miręs karalius, kai jo paslaptis susipynė keistai sujungdama abu tada sukeistus vaikus, jiems tapus jaunuoliais. Meilė, ji nesirenka ką sužeist savo amžiname kare. Jausmai tarp jo dukrytės, virtusios princese ir tikro princo, dėl seno įstatymo, tapusio karališkosios sargybos sargybinio sūnumi. O dabar karalienei suradus Talo princesei kilmingą jaunikį, Niktros karalių (gera naudinga Talo valstybei partija, sustiprinsianti jų galią tarp aplinkinių šalių), meilė grėsė virsti tragedija dvejoms širdims. Kažkas danguje juokėsi susiėmęs už pilvo iš Pitijaus gudraus plano.
        Senas pintas krėslas gailiai sugirgždėjo, Metenui įsitaisius jame ir įsisupus į šiltą vilnonį pledą. Už lango plytėjo nakties ramybėje paskendę karališkojo parko medžiai. Bet net jų vaizdas šį kartą nenuramino audros sieloje. Jis ne dievas, ne karalius ir  jau net karaliaus sargybos viršininkas, kokiu buvo kažkada. Tiesiog niekam nebereikalingas senis, bet likimo pirštas parodė į jį ir jis nesitrauks, kaip niekada nesitraukė sunkumams iš kelio. Vardan Kristano, vardan savo dukrelės, vardan jo ir Adjelės mirusių jausmų ir galų gale vardan amžiną atilsį Pitijaus. Rytoj jis išvyks su Kristanu, išvyks ir padarys viską, kad Kristanas nugalėtu Gilrameše.