Exmorti, Atsiprašau, kad sugaišote 20 sekundžių savo "prasmingo" gyvenimino skaitant mano "neprasmingą" kūrinį. :)
Raistine, Ačiū. Jeigu čia būtų skiltis "jausmai" ar kažkas panašaus, manau būtų paprasčiau, bet deja... Dėkui, kad supratote.
Sena moteris rinko žabus, ir parsinešė kartu su tais žabais sušalusia gyvatę; gyvatė atšilo, ir kai sena moteris
pasilenkė ją pabučiuoti, gyvatė jai įkirto ir suleido nuodų į skruostą; Sena moteris mirdama, paklausė:
– kodėl tu taip padarei, aš juk tave sušildžiau, pamaitinau, o tu tokia nedėkinga, – kai gyvatė jai atsakė:
– Paklausyk tu, kale, tu gi žinai kad aš esu gyvatė, o gyvatės su žmonėmis nesibučiuoja.
(žinoma, moteris nebuvo fakyru, kuris geba pabučiuoti gyvatę.), šį pasakojimą pasakodamas senas indėnas, glostė ant savo kelių barškuolę, o baigdamas jį, barškuolę nunešė prie durų, ir paleisdamas ją į pasaulį pasakė:
– šliaužk išmintingoji, šliaužk, ir būk savimi, būk gyvate... (gyvėte Dievas sutvėrė būt gyvatę, skarabėjų – skarabėjumi, žmogų – žmogumi, o gaidį gaidžiu...
kvaila nors jau rodos ir sena, o kvaila buvo ta moteris, šitiek nugyvenus, o taip ir nesupratusi, kad Dievas gėris pasauliui, yra aukščiau jos tariamo gėrio, kuri norėjo stot aukščiau už Dievą, parsinešusi į namus sušalusią gyvatę, kartu su žabarais, kurių prisirinko miške. Tai žmonės sutveria įstatymus, ir užsiiminėja korupcija, bet gyvūnai to - nedaro; O vanduo prie - 2 laipsnių Pagal Celsijų, ir Antarktidoje įgauna kietą pavidalą... ) Gyvatės, kaip ir bet koks kitas gyvis, išlieka ištikimi Dievui - lesti tuo, kuo jas sutvėrė Dievas būti.
Jūsų tekstas irgi toks pat kvailas, kaip ta moteris iš to pasakojimo, papasakoto seno indėno, tik jis neturi raiškos, prie viso to, mintimi - kvailas, tuščias, ir neįdomiai parašytas. (t.y. skurdi išraiška, meninių išraiškos priemonių atžvilgiu, o turinys, na tuščias, apie nieką...)