Kol mus išskirs.

Liesdamas ne neliesdamas, tai būtų pernelyg vulgaru. Jos trapus grožis galėtų subyrėti čia pat, mano rankose, kaip snaigė krištolinė tik ką gimusi iš šalčio meilės netvarumui. Atsargiai pirštų galais glamonėju ją, drovią, vos paraudusią. Šis rytas niekuo nesiskiria nuo šimtų kitų. Kol ji čia, kol ji dar mano, kol nepertraukiamos mintys apie ją svaigina mane…
 
Jau vėlu. Man metas. Sėdu į savo 1965m. Buicą, pasuku keliu į rytus. Man patinka senos mašinos jos, mano hobis žiemai. Naktį važiuoti malonu. Gali jausti kaip skęsti tamsoje įsukęs į nuošalų keliuką. Klaustrofobiko nelaimė ne ta, kad negali važiuoti liftu. Ne, jis pasmerktas niekada nebūti pasiimtas nakties, nes kai automobilio šviesos tau rodo kelią tuo pat metu tamsa, šalta, kibi ir visa savy apimanti, slegia tave iš šonų bei nugaros. Jautiesi tarytum pakliuvęs į kalėjimą skirtą tavo vienatvei, paliktas savo paties minčių valiai. Ir staiga įvažiuoji į miestelį. Gatvės žibintai nušviečia pastatus, medžius ir kelius kur kas subtiliau, nei saulė, kuri šlykščiai kaip koks nevykęs dailininkas, perdozuoja fotonų. Tave užlieja pasitenkinimas, tarytum nugali save, išsiverži iš tamsos. Jautiesi stiprus ir nebebijai paklysti ar paslysti ar pargriūti ar susimauti ar išduoti. Tampi skaidrus, tyras savo buvimu. Vienišais naktiniais pasivažinėjimais mąstau tik apie ją. Pravažiuoju miestelį kuriame lankiausi prieš dvi savaites ir pasuku kairėn į siaurą kelią vedantį link kalnų. Dar apie valandą judu šia kryptimi, galiausiai randu ko ieškojau. Parduotuvė, degalinė, keli namai ir viskas. Dievo pamirštas pasaulio užkampis su juodaplauke gražuole einančia vidury nakties gatve.

Aš nesigiriu, bet per pastaruosius metus mano reakcija, greitis, raumenų jėga išaugo. Anksčiau turėdavau problemų, o gal tai tik patirtis, leidžia sutilpti į akimirką? Akies mirksnį, laiką per kurį pasaulio vaizdas tėra paprastas statiškas paveikslas. Iš kurio, ką tik dingo mergina, ėjusi gatve. Nuostabiai rami atrodo gulėdama ant galinės sėdynės. Užkloju ją šiltu apklotu, kad nesušaltų, juk vis dėlto naktis. Šalia jos numetu beveik baigtą gerti tekilos butelį. Dabar niekam nekiltų tokia nesveika mintis, kad aš ją apsvaiginau chloroformu ir vežu nežinia kur. Blogiausiu atveju tektų aiškintis, kodėl neprižiūriu savo dukros. Namo traukiu aplinkiniu keliu, taip darau visados. Užsuku į degalinę esančią į vakarus nuo mano namų. Nuperku maisto. Pusryčiai bus paprasti: pienas su dribsniais. Ką gi pasiimu vaistų nuo skausmo ir pora butelių vandens. Kai atsigaus merginai, matyt, skaudės galvą.

Jau išaušo. Einu, nekantrauju susipažinti su naktine paklydėle. Ar ji supras kai paaiškinsiu kodėl pasirinkau ją? Ar bus dėkinga, juk ketinu suteikti jos gyvenimui, kuris betikslis kaip daugumos žmonių slinko prošal, prasmę. Tuo pat metu nerimas gniaužia širdį. Mano meilė per tą ilgą laiką išseko, ar dar spės jai padėti viešnia? Praverdamas duris pasisveikinu. O vietoj atsakymo išgirstu tik maldavimą neskriausti. Nuraminu merginą sakydamas, jog nieko blogo tikrai nepadarysiu. Mėginu pavaizduoti kaip jai pasisekė, kad ji galės susipažinti su mano meile, kurios grožio žodžiais neapsakysi. Ji pravirksta, bet atrodo kiek nusiraminusi. Pakeliu jos galvą ir trumpam pasineriu į nuostabiai mėlynas akis. Neįsivaizduoju kaip žmonės lygina jas su vandes ar dangaus mėliu. Tai. Tai tiesiog vulgaru! Tyrumas yra raktas į šio grožio pažinimą, matyt, žmonės to neverti. Merginai gal net nėra dvidešimties. Kažkur esu skaitęs, kad tokio amžiaus jos savaime spinduliuoja vaisingumu. Tas rašytojas nė pats nežinojo koks teisus buvo. Parodau juodaplaukei savo meilę. Nuo ilgo laukimo joje jau vos, vos beįžvelgsi raudonį. Nors ir išbalusi, bet vis tiek talpinanti savy visą pasaulio grožį. Tada vienu stipriu rankos judesiu perpjaunu merginai gerklę ir kraujas: šiltas, glitus liejasi mauzoliejaus, kuriame visi esame, žeme.

Miegu ramiai. Žinau! Baltoji tulpė ryte ant žmonos kapo vėl bus raudona. – Dieve, kaip ji mylėjo raudonas tulpes.