Nors mintim…

Nors mintim pabūki su manim
    Prie baltai užtiesto Kūčių stalo,
    Ilgas kelias tiesias praeitin
    Atminimais… O galva jau bąla.

    Neskaičiuoju rūpesčių – metus
    Tuos, kurie ateina ir nubėga.
    Toks jų kelias žemiškas, slidus
    Per gyvenimo barstytą sniegą.

    Nei sustot, žmogau, panoręs negali,                 
    Nei atgal pasukt – ne tavo valioj,
    Tik žvaigždė stebėtinai tyli
    Rodo kryptį į laimingą šalį.

    Nors mintim pabūki su manim
    Prie baltai užtiesto Kūčių stalo…