Ryto harmonija

Tyla ramina, glosto sielą,
Užvaldo širdis spengiančiu, bet nebyliu balsu.
Mes girdim dainą be garsų, bet tokią mielą,
Suvokiam, kad gyvename vardan savų tiesų.
Bet kiekvienoj tiesioj paslėptas tylus melas tūno...
Jis tarsi aidas jau prabėgusių dienų.
Tad kam gyventi mums vardan beprasmio kūno..?
Ir kam klausytis nebylių dainų..?

Štai tirštas ryto rūkas prasisklaido,
Nušvinta saulės spinduliai...
Aušra visus ūkus išbaido,
Pajuntam, kaip atsiveria dar nebūti keliai.
Taip noris bėgt, klajot, kažkur tolyn nuskristi,
Nors minutėlei susilygint su laiku.
Bet pajunti - pusiaukelėj gali nukristi..!
Ir sumaišyti platų kelią su siauru taku...

Žmogus man - savanaudis egoistas...
Turėti nori viską po savu padu.
Tačiau pasaulis, tarsi neįkainojamas ametistas...
Nelemta žmogui jį niokot nesantaikos kardu..!
Pažvelk dar kartą į save,
Išrauk didybės daigą..!
Suprask, kad gyveni dabar ir čia.
Geriau širdin įverk brolybės smaigą...

Daug kartų dar tekės aušra...
Daug kartų rūkas virs tyla.
Bet tai nereiškia, kad šita diena
Beprasmė, nieko neverta...
Daryki tai, ką privalai daryti,
Klausyk ką sielos balsas šaukia.
Atverki širdies langus, ji nori saulę pamatyti,
Gyvenk dabar,
Ir nors akimirką nepagalvok kas laukia...

Tyla pradingo, gaudžia tyliai muzika švelni,
Ir Tu džiaugiesi, kad šiame pasauly gyveni.
Harmonija užlieja širdį ir mintis,
Jauti, kaip gimsta palengva tavy nauja viltis...