Chaosas

Gyvenimas yra liūdnas. Galit sakyk kitaip ir mane už tai niekint, bet pasakykite kitaip ir aš įrodysiu, kad jūs klystate. Šiam gyvenime niekuo negalima pasikliauti. Nė daiktais ar žmonėmis, o ypač pačiu savimi. Nes viskas tave apvils ir išduos. Kažkas kažkur sakė, kad gyvenime nieko nėra neįmanoma. Matyt jis negyvenimo ir nieko visai nesuprato. Sako žmonės vieni kitiems, kad jie bus amžinai kartu ir vienas kito neišduos. Tikra nesąmonė anksčiau ar vėliau visi mes mirsim. Mes kažką paliksim vienišus ir mus kažkas paliks vienus šiam pasaulį. Yra du gyvenimo keliai priimti savo pabaigą: 1) tu atsiduodi gyvenimui ir leidiesi jo valdomas. 2) gyveni savo gyvenimą baimėje ir gailiesi, kažką padaręs netinkamo. Toks gyvenimas būdingas tik silpnavaliams žmonėms. Todėl aš gyvenu nieko nesigailėdamas ir už savo sprendimus neatsiprašinėju. Aš tiesiog vengiu priimti blogus sprendimus, nes aš taip pat esu silpnavalis. Nes mes visi bijome likti vieni ir vieniši, kad ir kaip sugebėtume apsimetinėti, mūsų protas už tai mus griaužia. Ir taip galiu drąsiai teigti, kad aš netikiu sielos buvimo. Nes jai siela egzistuotų, tai ir dievas egzistuotų. Tada gautųsi taip, kad dievas yra mažas vaikas su padidinamuoju ir mus kaip skruzdėles degina. Tuo pačiu turintis tėvą, kuris savo vaiko nesugebėjo išmokyti tinkamo elgesio. Todėl nemanau, kad egzistuota dievas, dvasia, nes tada galiu už savo nesėkmes kaltinti tik pats save. O ne kažką kitą, nes bent dėl kažko noriu būti atsakingas savo gyvenime, todėl ir renkuosi būti atsakingas už savo nesėkmes.