gyvenimas nuėjo
išdidus pakelta galva
nes aš atidaviau jam viską
leidau nukirpt kasas
nuplėšt jų spalvą
tikrą
aš jam pataikavau
gyriau jo spartų žingsnį
eiseną ir genų
aukštą probą
už posūkio jis dingo
nesirodo
negrįžta
metų duženų surinkt
iš butelio iššauto
džino
tik kartais šūkteli
prieš veidrodį
savęs neatpažinusi
jo išvirkščioji pusė
jau nebebus
kaip buvo
nebebus
jau