Negęsta varikliai
Netyla balsai,
Jaučiuos lyg užstrigus kely,
O gal ne -
Fabrike.
Naktį kiek ramiau.
Mane supa
Ir supa ir kyla mintis,
Kad užsuptų kada dar
Smarkiau
Taip ir neatsibusčiau
Ar pro truputį
Tirpčiau ištirpčiau
Tame niekaip
Nedūstančiame kvėpavime.
Ir drabužiai
Dar kabantys rytdienos darbui
Ir kiti,
Kurių nieks nesivilks
Vis dar laukia kažko
Kaip ir nuotraukos, dūlinčios spintoje.
Naktį kiek ramiau.
Rodos ir kvėpuot lengviau
Kai įkyriai linksmą saulę,
Lyg vaiką senolis,
Pakeičia tamsa, žiauri tamsa,
Tačiau sava.
O gal lietus...
Bet tai nesvarbu. Niekas tuomet nebeturi reikšmės,
Tiktai tiek,
Kad galiu jau stovėti
Stovėti savomis kojomis,
Ir kad niekas
Manęs nesūpuoja.
Jau šviesu.
Jau apšviestas ir mano kampas,
Išmėtyti daiktai,
Kaip ir mintys.
Ir dulkės.
Dulkės visur.
Apdulkėjęs pianinas, kurio čia nėra.
Čia nebėra nieko,
Vien tik dulkės,
Kurios manyje.