Ūūūū.

Jūros pūkai nutūpę ant atšalusių pėdsakų
liūliuoja išblukusį šešėlį.
praeiviai išnykę bangose
vaidenas pušynams,
barškina sulinkusius medžių kamienus.
aidai atkartoja:
įsileiskit vidun paklydusias sielas
velnius ir netikinčiuosius.
Ėjimas sutirpsta tarp motinos rankų,
sustoja būtis pasišaukus namo
vakarop
taip sunkiai grimzta į tamsą atšalusi saulė
tvirtas lietaus barbenimas į pavargusius veidus.
pakrantės vienodos ranka nuvilnija
skenduolių aprašymai senam albume.

smėlis kantresnis už laikrodžius
tiksi iš delnų į delnus,
iš kopų į kopas.
Sustoja ir tirpsta
begalybė moterų ir vyrų fantazijose,
suartėjimuose
ir tobulų kūnų eskizas šaukia Dievą pakartoti
gyvenimus
arba leisti išeiti dar kart.