Visada norėjau, kad manęs
kas nors pagailėtų
tokios susmukusios minkštose
samanose be miško
o jie tik sakydavo
jai taip minkšta
kaip karaliui pataluose
Gaila tik
niekada neturėjau savo karalienės
nei sosto
man tik vietos troboj ant suolo
tereikėjo o jie
o jie sakydavo
tu tokia laiminga kad užimi
visą kėdę
(mielieji mano, vergų sukaltą)
kokia tu laiminga---
Ir kaip manęs tokios gailėtis
ir kaip gailėtis akmens
kurio jo paties žemės nepriima