neužpūsi

juoda tamsa
sudrisko paryčiais,
kaip gedulo
skara susidėvėjus
ir išsibarstė
lauko pakraščiais,
paslėpdama
keistų sapnų veikėjus.

o slėgė sielą
ir stogus namų,
ir miško juostą,
ir stirnelės brydę,
ir visą naktį
buvo neramu,
kad nenuskriaustų jos
vilkai priklydę.

užliejo žemę
rytmečio šviesa,
klevų liepsna
sušildė vėjo gūsį,
kur tu, svajone,
stirna tu basa?

širdies auksinio
gaisro neužpūsi...