Rašyk
Eilės (72765)
Fantastika (2185)
Esė (1501)
Proza (10274)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Žiema... Taip jau žiema. Aplinkui šalta ir niūru. Bent jau šiandien. O aš ten, viduje, ir jaučiuosi saugi. Pro kavinės langą galiu matyti viską: bėgantį laiką, krentančias snaiges, niūrius žmonių veidus... Ir moterį...
Taip, matau seną moterį. Ji tikriausiai skurdžiai begyvenanti moteris, tai galima matyti jos aprangoje. Jos neįleido į kavinę, kurioje sėdėjau aš. Bet kodėl? Ar dėl to kalta visuomenė. Juk moteris tokia pat, kaip ir mes visi. Man jos pasidarė gaila. Pasidarė nejauku, kad aš - čia, o ji - ten. Norėčiau ją pasikviesti, bet negaliu. Kažkas mane stabdo. O ji vis dar tebestovi ten - prie medžio. Visi žmonės skuba, o ji - ne. Ji nebėgo paskui laiką, ji jo nesivijo. Moteris vis dar buvo ten. Tikriausiai kai buvo jauna taip pat skubėjo kaip ir visi kiti - bandė vytis laiką, bet tik dabar suprato, kad jo nepavys... Juk jis bėga daug greičiau už mus.
Mano dėmesį atitraukė padavėja. Užsisakiau kavos. Juk taip gerą šalta žiemos popietę gerti kavą. Puodelis greitai ištuštėjo. Pajaučiau kaip kavos šiluma perėjo per visą mano kūną. Apsidairiau. Kavinėje buvo daug žmonių. Visi sėdėjo dviese, tryse ar net po daugiau. O aš buvau viena ir jaučiausi laiminga, nes dabar šalia manęs buvo vienatvė, ir mes bendravom kaip dvi geriausios draugės.
Vėl pažvelgiau pro langą. Moteris pajudėjo. Keista... Maniau ji ten taip ir stovės nejudėdama. Na, kaip statula... Nebenorėjau eiti pas ją, nebenorėjau jai padėti, nes žinojau, kad jai ten gerai. Jaučiau tai...
Ji mąstė. Tikriausiai apie taip greitai praplaukusį gyvenimą ir apie ateinantį rytojų, tačiau kažkuris rytojus jai jau nebeturės prasmės, nes jos čia jau nebebus. Ji bus kažkur kitur. Moteris bus mums nepasiekiama. Gal ir keista, bet ji man atrodė tokia panaši į mane. Na, gal ne išore, bet kai kuo kitu. Ji buvo viena, kaip ir aš. Ji niekur neskubėjo - visai kaip ir aš. Moteris buvo įsijautusi mąstydama apie kažką, galbūt net labai nekonkretaus.
Baiginėjau antrą puodelį kavos, kai prie manęs priėjo keli mano draugai. Pradėjome šnekėtis banaliom temoms. Jie prisėdo. Nebebuvau viena ir mano draugė vienatvė pabėgo nuo manęs.  Išsigando... Būtent dabar, kai turėjau jaustis draugų apsuptyje, jaučiausi vieniša. Man tai visai nepatiko... Net  negirdėjau ką mano "tariamieji" draugai man pasakoja. Manęs nebebuvo čia - kavinėje. Aš buvau kažkur kitur ir žinojau, kad manęs ten tikrai niekas neras. Nebepajaučiau kaip išgėriau ir trečią puodelį kavos. Grįžau... Iš ten.... Pradėjau šnekėtis su draugais. Jie - su manim. Iš kažkur atsirado dar daugiau draugų. O aš bandžiau pritapti, bandžiau būti tokia kaip ir jie visi. Juokiausi, diskutavau, ginčijausi, tačiau aš nesijaučiau sava. Norėjau eiti prie kito staliuko ir ten sėdėti, mąstyti, bendrauti su savo geriausia drauge - vienatve.
Pažiūrėjau ir dar kartą įsitikinau, kad senoji moteris niekur eiti nesiruošia. Kaip norėjau jaustis kaip ji. Norėjau būti vieniša, niekam nereikalinga, gak net atstumta. Nors galbūt jai tai ir nepatiko, bet šiuo momentu norėjau tik to. O ji norėjo visai ko kito - bendravimo. O jei mes apsikeistume sielomis, nors trumpam - vienai dienai? Metu kvailas mintis šalin. Vėl bendrauju, šneku. Nesijaučiu labai gerai, bet žinau, kad tai neišvengiama ir prisitaikau.
Kavinėje pilna žmonių. Rodos, vieni kitiems per galvas liptų, kad tik patektų ten, kur taip šilta. Bet ne, aš jiems neužleisiu savo vietos. Man čia irgi gera. Bent jau buvo gera. Staiga manęs paklausė ką aš veiksiu rytoj. Tai sudirgino mano mintis ir aš vėl pažūrėjau pro langą. Moters ten nebebuvo. Ji nuėjo kartu su laiku. Pagaliau ji jį pasivijo. Ir dabar ji pasiekė savo - laikas ėjo paskui ją, o ne ji paskui laiką. Padėjau pinigus ant stalo ir nuėjau. Net neatsisveikinau. Kaip nemandagu. Išėjau į lauką ir norėjau pasukti į tą pusę kur nuėjo moteris. Bet kurgi ji nuėjo?

Kaip norėčiau su ja, prie puodelio kavos pašnekėti apie gyvenimą. Joje tiek daug gyvenimiškos patirties. Ji tarsi ir yra tas gyvenimas. Kavos puodelis atskleistų mūsų gyvenimą. Mūsų gyvenimą... Bet man nepasiseks, nes tikriausiai jos nepamatysiu niekad. Ji greitai dings iš mano minčių tikriausiai, kaip ir iš daugelio, kurie ją matė ir bent šiek tiek į ją įsižiūrėjo...
2003-11-10 16:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-07 00:53
šmėkla
na man si vietele taip pazhystama...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-19 21:41
IcEteAtE
Aciu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-15 10:44
en den dū
grazhu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-11 22:38
IcEteAtE
Gal kada ir pasnekesiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-11 21:45
heroinas
na gal dar kakda nors pašnekėsi ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-10 19:37
IcEteAtE
Norėjau kazko paprasto ir aprepiamo kiekvienam, nesinorėjo kazko gilaus, norėjosi kazko mielo man... Netgi norėjau, kad kitiems tai nepatiktu, norėjau, kad tai būtų mano kūrinys ir mano gyvenimas... :) :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-10 17:58
pasiu
salta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-10 16:33
tuku
skaitydama bandžiau save įtikinti, kad čia laabai gili mintis užslėpta:) bet perskaičius supratau - nieko gilaus, viskas paprasta ir aišku:)
trūksta veiksmo, nors šiaip visai jaukiai skaitėsi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą