Šviesa

Nuobodus namų šeimininkės rašymėlis apie smulkmenas, ištroškusiems nuotykių ar dvasinių sukrėtimų – neskaityti

***

Aš vis tvarkausi ir tvarkausi. Atrodo, daugiau nieko neveikiu, tik tvarkausi ir tvarkausi. Tvarkausi aš, tvarkosi kiti šeimos nariai. Nori kažką veikti, bet reikia tvarkytis. O tvarkos kaip nėra, taip nėra. O kur dar nuolatinis gėdos ir kaltės jausmas...

Man tai pradėjo atrodyti baisiai neteisinga. Nejaugi žmonės daugiau nieko neveikia, tik tvarkosi? Tiek daug norisi visko nuveikti, bet reikia tvarkytis. Niekada nėra laiko.

Kažkas čia ne taip. Kažkaip nesąžininga mano ir kitų atžvilgiu, tik tvarkytis ir tvarkytis. Miglotai pradėjau nujausti, jog turi būti kažkaip kitaip, bet kaip, aš dar nežinojau. Tas miglotumas pradėjo įgauti itin neryškią ir lakią verbalinę frazę „Tai turi tapti gyvenimo dalimi“. Bet kaip, kokiu būdu?

Tolimose sąmonės ūkanose sklandė planai gerokai ištuštinti rūbų spintą...

Kaip tik tuo metu į mano rankas pakliuvo Werner Tiki Kustenmacher ir Lothar J. Seiwert knyga „Simplify your life“  - „Supaprastinkite savo gyvenimą“... Kadangi mano ir pirmojo skyriaus intencijos absoliučiai sutapo, aš gavau krūvą gerų patarimų.

Dar nebaigusi skaityti skyriaus, aš susitvarkiau spintą, tai yra, ji buvo visai neseniai sutvarkyta, bet aš išmečiau keturis maišus rūbų. O, taip, pirmiausia nėštukės drabužiai – jeigu gyvenime kada nors dar būsiu neščia, tai būtinai atsiras ir drapanų pridengti milžiniškam mano pilvo plotui. Pirmoji gyvenime pasisiūta suknelė, bet labai nevykusi.  Pirmoji, pasisiūta, gal prieš tris metus. Suknelė, kurią pirkau per savo storumo piką už 180 Lt su nuolaida ir niekada neužsidėjau. 180 Lt! Reikia tik pagalvoti... Juodi šlykštūs sijonai – ir kaip galėjau aš su jais eiti...

Dirbti pradėjau nebaigusi skaityti skyriaus... Tiesiog pagalvojau, kas iš to, jei aš perskaitysiu skyrių ar tą knygą iki galo ir nieko ničnieko realiai neįgyvendinsiu. Aš įsisąmoninau mažų žingsnelių programos svarbą gyvenime. Man labai patiko vienas pavyzdys – ant grindų guli erzinantis dulkių tumulas. Tu gali iš karto pasilenkti ir paimti jį arba gali pagalvoti “Aj, paimsiu jį, kai tvarkysiuos kambarį” – tai perfekcionistinis požiūris. Kapitalinės tvarkos gali tekti laukti ir du tris mėnesius – ir dulkių tumulas pavirs dulkių kalnu.

Arba virtuvė. Iš apačios turėjome iškraustyti aliejų. Ant paviršiaus tarp dujinės vyriklės ir kriauklės prie aliejaus prisiglaudė kava, prie kavos arbatos ir kad pradės tie daiktai trim aukštais glaustytis – tikra meilės orgija. Žiūriu, man tvarkantis (!), norėdama nuvalyti dulkes ir trupinius aš turiu visus daiktus nukilnoti, nurinkti ir paskui vėl gražiai surinkti, o jau ryte jie vėl būna kuo gražiausiai pabirę ir įžūliai užėmę savarankiškas pozicijas. Pradėjau galvoti, jog šitoje vietoje aš sugaištu begalę laiko.

Ir jie visi kuo nuolankiausiai sulindo į lentynėlę.  Aišku, kaskart truputį pamaištauja.

***

Daiktai. Tušti, nenaudojami, nereikalingi. Mirę daiktai. O mirusius reikia laidoti. To meno dar reikia mokytis.

Laikas. Prieš mane veriasi didžiulės laiko lygumos. Laiko prerijos.

Pagundos. Dedu į komodos stalčių vaikeliuko rūbus. Senieji truputį ištaršyti, pasivėlę, išsimaišę. Jau ruošiuos... “Kai tvarkysiuos, sudėsiu gražiai”. Bet – akimirka – ir aš per keletą sekundžių atstatau tvarką ir taip sutaupau mažiausiai pusę valandos rytojaus laiko.

Čia ir dabar. Toks magiškas, toks saldus, toks mėgstamas filosofų, tikėjimo meistrų ir gyvenimo būdo specialistų. O man dabar tai pirmiausia iš karto atliekami veiksmai, tarsi rytojaus visai nė nebūtų.

Dėkingumas. Kai nėra dėkingumo, yra dykuma. Šios dienos yra persmelktos dėkingumo visam kam. Aš nerandu žodžių dėkingumui išreikšti ir pasakyti, kas tai yra. Gal turėčiau sakyti, kad šios dienos yra oazė?

Tikrovė. Tolydi, be pertrūkių. Arba ištisinis užpildytas pertrūkis.

Viltis. Man tuoj bus trisdešimt penki metai ir aš tik dabar išmokau susitvarkyti kambarį. Niekada nepraraskite vilties, kaip ir aš jos nepraradau.

Prašymas. Nebylus, nujaučiamas.

***

Du pastarosiomis dienomis įstrigę sapnai. Važiavome į Kretingą, pilną juodųjų dvasių, Kai įvažiavome, miesto centre lyg kokiam pragare sukosi ratas ir aukštyn virto juodi dūmai. Aš buvau nusiteikus gana atsainiai, tačiau šalia manęs sėdinti moteriškė nušvietė visą pavojų ir aš susiėmiau. Kokį kokį pavojų? Na, mes žinom, jog didžiausias pavojus sapnuose susidūrus su visokiom piktom dvasiom gresia mūsų sielai. Čia jau tradicija – kaip alfa ir omega. Žinau, kad sapnas buvo labai ryškus ir turtingas, su daugybe detalių ir įvykių, bet kažkaip tingėjau prisiminti, o dabar tingiu dar labiau.

Kitas sąmonėn įsirėžė labiau, mat labai jau nepatiko. Ne tai, kad labai, bet nepatiko. Man turėjo operuoti tonziles, bet išpjovė visą gerklę su liežuviu. Na, matau aš tuos organus prie save, bet esu gyva ir galiu kalbėti. Kito gydytojo klausiu, kodėl taip pasielgta, o jam operavęs gydytojas atsakęs, kad tonzilės buvo vėžinės arba šmėklos. Na, gerai, tarkim, nenorom darau sau prielaidą, kad aš esu šmėkla. Suprask, šmėklomis gali būti ir gyvi, tik daug iškentę ir skausmo patyrę žmonės. Tai, sakau, išpjovė man tą gerklę ir aš jau nebesu šmėkla. Nebe, atsakė. Kaip tai, paklausiau aš. Tiesiog taip yra, atsakė.

Nepatinka man tie sapnai, neįdomūs. Tikrovė yra įdomesnė, nes reali, iš tikrųjų vykstanti. Tikrovė yra srautas, negailestingas srautas. Aš dažnai norėčiau sustoti kokiam nors momente, pavyzdžiui, atradusi Nina Simone, norėčiau daugiau nieko neieškoti, tačiau mes visada esame išbloškiami, nes kol gyvi, negalime sustoti. Gal net norėčiau amžiams apsigyventi oazėje
--oazė, kuri dažniausiai jau rytojaus dieną pasirodo tesanti miražas, bet ji gali būti ir reali –
oazė, bet ir ji neišvengia srauto. Jau rytojaus dieną ji gali tapti dykuma.

***

Kai ryte su atsibudusiu vaikeliuku įėjau į virtuvę į mane tvokstelėjo šviesa – visur buvo sutvarkyta. Lydekai paliepus, man panorėjus... Ant stalo gulėjo mano jau anksti ryte iškeptas duonos kepalas. Ne, ne pasididžiavimas ir triumfuojančios pergalės jausmas apėmė mane. Man paprasčiausiai buvo gera. Jaučiausi kaip karžygys, nugalėjęs patį stipriausią priešą - save. Su Dievo pagalba, ne kitaip.

Su mažiuku mes papusryčiavom ir, žinoma, nesitvarkėm, o viskas buvo tvarkinga. Ir mane suėmė keistas niekada nepatirtas jausmas – pirmą kartą gyvenime nereikėjo tvarkytis. Ir laiko buvo sočiai. Žinoma, aš žinojau, kur jį dėsiu, bet akimirką, vieną akimirką aš vis tiek nežinojau, ką reikės su tieka laiko daryti.

Tą dieną aš suspėjau viską. Kol voveriukas miegojo pietų, aš atlikau pratimus pilvo presui stiprinti, pasimokiau kalbos, pasiklausiau muzikos (na, žinoma, žinoma, griežtai griežtai...) padariau pietus, nusiprausiau, truputį nustebau, kad viską suspėjau, kad tiek daug padariau, mažiukas dar miega, o viskas sutvarkyta... Ir aš dar suspėjau perskaityti keletą “Tragiškojo meilės lauko... ” puslapių.

Kitą dieną tas pats – ir vėl viskas sutvarkyta. Na, kita diena nebuvo tokia sklandi, buvau pasižadėjusi sau tik trejetą dainų, bet visas perklausiau mažiausiai po du kartus, norėjau dar... Šiaip ar taip gyvenimas nėra tobulas.

Tačiau dabar aš žinau, kad po atliktos pareigos malonumas yra tik saldesnis, nes juo gali mėgautis ramia ir visa širdimi.

Šviesa plūsta pro langą. Ir aš taip norėčiau, kad kas nors man pasakytų: „Andrėja, pavasaris ir iš lauko į kambarius sklinda šviesa, ne dvasinė šviesa, o reali, saulės šviesa. “

***

Šviesa, tyliai srovenanti. Tarp mano pirštų, tarp daiktų, kambario erdvėje, galvoj.