Aš niekada nemirčiau jeigu
duotum mažą dvasią
ir mažą krepšelį
įsivaizduok, kaip tokį
sunku išdalinti
nagi gaila visų tų
barškučių
Barkšt-
tėve mūsų
Barkšt-
Ir kaip išdalinsi visus
Ir kaip juos tokius, nelukštentus
Kaip uogas nenokintas duosi
Ir kas tada skaudės
Jei lengva bus nešti
O giles kur
Gal prie ąžuolo priauginti
Gal pačiam imti jam ir pritrūkti
Tik kur jis mane, didžiadvasis
---
Nemirsiu aš niekad nemirsiu
su tokiu mažu krepšeliu
ir motina saujoje,
Ir motina saujoje,
kaip vaikas globoti prašoma
Jei kada ir išeisiu tai tik
džiaugsmo nualintas ir
(barkšt-)
rankas išmetęs
kaip kryžius
į šitą dalyką galima pažvelgti įvairiai. bet pirmiausia, kadangi visada stengiausi į autorę,-ių(pagal kūrinį nebeaiški lytis) žvelgti palankiai, tai norėtųsi ir atsiliepti teigiamai. dėl to, kad čia nėra nė gramo to, kas būdinga šio puslapio amatininkams — nėra standartiško kuždėjimo, avelių beprasmiško mekenimo ar mėnulžuvių ėdančių tuos ąžuolo vaisius bežiopčiojant, gilės matomos ne lubose, ne žvelgiant pro langą esantį 14cm už monitoriaus.
rašau ne tik autorei,-iui, bet ir kitiems, kurie besitreniruodami su klavia, tesupranta, kad geriausia kas yra poezijoje yra metaforų, taip kaip jie jas supranta ieškojimas, o ne kūrinio idėjos ir turinio pateikimo.
tiesa pateikimas čia ne koks, autorei, turbūt geriau sektųsi ankstesniojo stiliaus ir formos tekstų publikavimas.
puskvaišiai rašeivikai daugiau balų skyrė už formą, bet pati raiška verta vieneto, nes absoliučiai jokios mintys nesuvestos ir joks akcentas neuždėtas. dėl nerišlumo. skaitytojas neturi papreastame tekstuke ieškoti prasmės. neapsigauk ieškojimuose, paprastumu žaviuosi. ir ieškok toliau, gilių ir viso kito )
gtali ginčytis, bet kažin ar aš būsiu nusiteikęs )
nevertinu, jei nori galiu rašyt 5, sakyk man ko nori.