Simona Dailydaitė„Galbūt trokštu ne tiek rašyti,
Kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo.
Mėgaujuosi iliuzija,
Kad kol rašau – tol esu“.
Jurga Ivanauskaitė
Ruduo... Krinta medžių lapai, žmonės gatvėje mėgaujasi saulės spinduliais. O aš šią dieną skiriu savo poilsiui bei rimtam darbui – naujai knygų rikiuotei lentynoje. Įvairios knygos, perskaitytos ne vieną, ir ne keletą kartų. Tačiau, kiekviena ši, jau perskaityta istorija – išskirtinė. Žvilgsnis nukrypsta link Jurgos Ivanauskaitės knygų, pati to nė nejausdama pradedu jas vartyti. Neslepiu savo susižavėjimo šia rašytoja, moterimi, dailininke, jos gyvenimo filosofija bei mintimis, rašymo vizija.
Tiek knygų, interviu, pokalbių, piešinių parodų dar galėjo į(vykti) jos gyvenime. Gyvenimas lyg mozaika, iš daugybės įvairių momentų, kurie daugiau nepasikartos. Jurgos Ivanauskaitės biografija itin įdomi. Ji gimė 1961 metų lapkričio 14 dieną Vilniuje, garsių Vilniaus intelektualų Korsakų giminėje. Jos tėvas buvo žymus rusų dailininkas Ivanovas (tad J. Ivanauskaitės pavardė yra sulietuvinta), mama – menotyros daktarė Ingrida Korsakaitė. Matyt, poetės, dailininkės talentas buvo genuose. Būsimos rašytojos tėvai išsiskyrė, kai ši buvo dar visai maža mergaitė. O 1977 metais gimė Jurgos sesuo Radvilė Racėnaitė (kaip žinoma, šiuo metu ji – humanitarinių mokslų daktarė).
1980 metais Jurga Ivanauskaitė baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), o 1985 metais – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė ir pirmasis jos novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. 1988–1991 m., Lietuvos Atgimimo metais, ji aktyviai bendradarbiavo Sąjūdžio leidiniuose: „Sąjūdžio žinios“, „Sietynas“, „Atgimimas“, „Šiaurės Atėnai“.
Mirus menininkei, jos knygos šoktelėjo į populiariausiųjų viršūnes: naujausioji knyga „Odė džiaugsmui“ išpirkta per kelias valandas, baigiasi ir kitos autorės knygos, leidykla jau užsakė naujus jų leidimus. Surengta jos tapybos paroda. Žmonės ir dabar nepamiršta įsimintinomis asmeninėmis bei kūrybinėmis savybėmis pasižymėjusios moters.
Rašytojos poetikoje vyrauja modernistinis vaizdavimas (sąlygiškumas, sapnai, regėjimai, parapsichologijos paslaptys, iš Lotynų Amerikos prozos atėjęs magiškasis realizmas), meninė jausena vis dėlto yra postmodernistinė. Atominė katastrofa, mirtys, savižudybės – tai ne dramos ir tragedijos, o lyg kokie kasdieniai reiškiniai, žaidimai pagal tam tikras taisykles.
Autorei būdingas postmodernistinis požiūris į realybę kaip nebeturinčią vienijančio centro, virtusią chaosu, iš kurio kyšo atskiri subjektyvaus suvokimo fragmentai.
Rašytojai pirmiausiai įdomi subjektyvi jos veikėjų būsena, ji plačiau netyrinėja priežasčių, tačiau jos tekstuose yra pakankamai užuominų, rodančių, jog autorė suvokia savo jaunų herojų pasimetimo, blaškymosi priežastis. Tai ir amžinieji žmogiškosios prigimties kompleksai, aiškinti psichoanalitiko Z. Froido, ir XX a. pabaigos ,,ligos“ (pražūtingas
totalitarinės visuomenės melo poveikis, šeimos suirimas, alkoholizmas, narkomanija.) Visoje rašytojos kūryboje labai svarbi mirties tema, mirtis kūriniuose dažnai hiperbolizuojama ir yra svari. Postmodernistinis mirties vaizdavimas būdingas visai rašytojos kūrybai – mirtis, kaip ir gyvenimas yra įvairiausių formų. Ryški tragiškos meilės, tokios pat stiprios kaip mirtis, teminė styga. J. Ivanauskaitės sukurtos pasakotojos „Mėnulio vaikuose“, taip pat Viktorija romane „Ragana ir lietus“ ir pagrindinė pasakotoja Monika „Miegančių drugelių tvirtovėje“ pakliūva į šios meilės, kuri virsta tragedija, o vėliau veda į lemtingą baigtį, pinkles. Jos taip pat kovoja pačios su savimi dėl teisės išlikti. Kartais išlikti savimi – reiškia pabaigti savo gyvenimą, kol dar pati turi galią jį valdyti... Romano „Mėnulio vaikai“ pirmosios dalies pasakotoja sakosi neprisimenanti, kada pirmą kartą pagalvojo apie savižudybę, bet tuo metu, kai vyksta romano veiksmas, ji tik pabudus galvoja apie mirtį:
„Būtent apie savižudybę. Beprasmybė smigte smigo į mane giliau, giliau, giliau, jaučiau, kaip skylu“. Pasaulis jai atrodo svetimas ir priešiškas. Ji jaučiasi negalinti išsiveržti iš nepermaldaujamos vienatvės skafandro, nes kitus žmones gąsdina šios desperatiškos jos pastangos. Todėl visada liekanti nuošalyje. Ji jaučiasi įstrigusi, jai trūksta oro: „Dažnai pasijuntu užvožta kažkokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu“. J. Ivanauskaitės lyrinė herojė, turi išskirtinę romantinio idealizavimo ir meilės galią. Ji seka tarsi žuvusio, tarsi neegzistuojančio, bet iš tiesų labai gyvo ir labai esančio mylimojo Gedimino pėdomis. „Kiekvienas gelbėjasi kaip išmano, taip iš šalies įvertina jos užmojį sutiktas jo draugas. O kančia geriausias gelbėjimosi nuo beprasmybės būdas“. Romano pasakotojai pasisekė, jog gali mylėti, nes jos mylimasis yra vertas meilės. Jis jai įdomus: per gyvenimą eina kaip per ašmenis, nors bando kitiems įrodyti, kad tiesiog skrieja lengvu šokio žingsniu. Gediminas nėra antropologinis savižudžio tipas. Jis gali pajusti tiesiog gulėjimo ant žolės, tai yra buvimo pasaulyje, džiaugsmą. Paskutinis romano sakinys, jau ištartas kito pasakotojo, paties Gedimino, yra metafizinė visos romano intrigos atomazga: „Apsiverčiau aukštielninkas. Šalta gaivi mėnesiena šliukštelėjo man į veidą, ir aš supratau, kaip beprotiškai viską myliu!“. Gebėjimas mylėti mylimąjį, kuris kai kuriomis akimirkomis „myli viską“, ištraukia pasakotoją iš uždaros stiklo gaubto atmosferos. „Yra du keliai: į meilę arba į savižudybę“, pamokomai sako tas pats sutiktas draugas, tarsi formuluodamas numanomą pamatinę romano tezę. Pasakotoja pasirenka meilę.
Ta pati paralelė tarp meilės ir tragiškos lemties smelkiasi ir į kitą J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Tik šiame romane apsiverčia mirties ir meilės santykis. Meilė jau ne gelbsti, o žudo. Pagrindinė pasakotoja Viktorija vaikšto pas psichoterapeutę, kad ši išgydytų ją nuo „meilės“. Ji tarsi apsinuodijusi meile. Ji ja nesidžiaugia, sako: „Tai žeidžia mano kūną, mano sielą, mano protą. Tai naikina mano dienas ir naktis. Tai griauna mano gyvenimą. Aš kartais tiesiog bijau išprotėt“. Arba nusižudyt... Kai mylimasis ją nutaria palikti, ji grasina nusižudysianti. Žinoma, tai gali nieko nereikšti. Ne viena moteris tokioje situacijoje linkusi panaudoti tokį gąsdinantį šantažą. J. Ivanauskaitės romano veikėjai Vikai yra sunkiau, nes jos mylimasis yra kunigas. Mylėdama ji patyrė ir patiria labai daug kančios. Kartojasi tas pats „Mėnulio vaikų“ motyvas: moters meilė vyrui galima tik kenčiant. Tačiau pats kunigas, priešingai, buvęs pilnas džiaugsmo ir giedros. Todėl ir įstojęs į švento Pranciškaus ordiną, nes „mokėjo džiaugtis“. „Raganos ir lietaus“ pagrindinei herojei (ne taip, kaip „Mėnulio vaikų“) nepavyksta gyventi šia mylimojo giedra kaip guodžiančiu prisiminimu, pasiliekant sau nors šiek tiek jo džiaugsmo. Meilės prisiminimas virsta naikinančiu Prarastojo rojaus ilgesiu. Ji suvokia, kad jos meilė „tiesiog baisus troškimas to, kas neįmanoma, nepasiekiama, ko negalima pasotinti ar patenkinti“. Vika yra pajėgi suvokti savo kančios metafizinę prigimtį. Ją kamuoja tuštumos ir „niekio“ jausena. Ne tik Bronius Radzevičius literatūroje ir Arvydas Šliogeris filosofijoje apmąstė „niekį“ kaip galimą sąmonės būseną. Nesunku pastebėti, jog apie „niekį“ prabilo ir J. Ivanauskaitė, ji jau 1993 metais romane „Ragana ir lietus“ leido savo herojei konstatuoti: „Aš esu niekas ir nieko, ničnieko nenoriu“. Ši „niekio“ patirtis romane labai įtaigiai aprašyta. Siaubinga pakliūti į tokius stingdančius gniaužtus. Ar nutrūkęs meilės ryšys su mylimuoju ir yra šio „niekio“ kilmės šaltinis? Ar tik pretekstas? Tik postūmis? Per sunkus ir neįsisavintas likimo ženklas? Vika išsiveržė iš galimos gyvenimo (kenčiant nuo „niekio“) perspektyvos, apkabindama Pauliui kaklą, įsirėždama į automobilio dureles ir užguldama jas visu svoriu. Ji grūmėsi dėl galimybės kartu numirti iš paskutiniųjų. Jei būtų likę gyvi, Paulius, matyt, ją būtų galutinai palikęs. Simboliška, kad, automobiliui apvirtus, jis užsidegė. Kankinančios meilės liepsna virsta naikinančia ugnimi. Didaktinės romano pamokos labai įtaigios: gyvenimo neįmanoma įprasminti meile. Destruktyvi meilės galia akivaizdi. „Yra du keliai: į meilę arba į savižudybę“. Tai sakė romano „Mėnulio vaikai“ herojus. Knygoje „Ragana ir lietus“ alternatyva „arba“ išnyksta: meilė sutampa su mirtimi. (J. Baranova, 2006 m.)
Romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagrindinė veikėja ir pasakotoja Monika savo asmenybe yra labai artima Vikai. Paauglystėje ji peiliuku susipjaustė abiejų rankų riešus ir varškės pyragą kepančiai mamai pasakė, kad gyvenimo daugiau ištverti nebegali. Tačiau tai buvo labai seniai. Savaiminės destrukcijos recidyvas nebegrįžta į Monikos sąmonę. Ji dabar išlaiko distanciją su vadinamuoju TAI. Galima suprasti, kad tai kažkoks liguistumas, slypintis Monikos smegenyse, galbūt depresija, kurios ji nenori prisišaukti, vėl pavadindama tikru vardu. Romano veiksmo metu Monika nėra nei depresija sergantis ligonis, nei meilės vergė. Ji yra laisvas žmogus. Dar daugiau. Ne taip, kaip Vika, kuri nyko uždarame naikinančios meilės „niekyje“, Monika yra pajėgi keisti meilės kryptį. Ji paliudijo turinti didžiausią meilės galią: ji geba pamilti kaip artimąjį – svetimą, tolimą, nemielą, nelabai laukdama kokio nors atlygio. Suvokdama tik tai, kad ši artimojo meilė suteikia jos gyvenimui tegul ir banalią, bet vis dėlto tam tikrą prasmę. Trokštama meilė liko antroje vietoje, kaip nelabai reikšmingas pasaulio fonas. Savo norą mylėti, ji vadina „pusmeile“, nes paprastai tai būdavę žaidimai į vienus vartus. „Raganos ir lietaus“ herojė Vika buvo ištekėjusi, kaip ir Monika. Tačiau ir vienos, ir kitos moters gyvenime santuokiniai vyrai nėra labai reikšmingi. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ santuokinio vyro Lino vaidmuo, regis, buvo sumanytas vien tik tam, kad paliudytų Monikos vidinę nepriklausomybę. Ji niekada nepersekiojusi jo įtarinėjimais, nors skaitytojui jau nuo romano pradžios tampa aišku, kad Linas gyvena dvigubą gyvenimą ir jis neišvengiamai ją paliks. Kada tai nutinka, Monika negrasina jam savižudybe, kenčia. Tačiau nepadaro savo kančios pasaulio griūties epicentru. Ji stipri ir susikaupusi, konstatuoja: „Man nereikia paguodos. Nereikia užuojautos. Nereikia jokių mano gyvenimo interpretacijų“.
Pačiai rašytojai teko priimti neišvengiamą lemtį, pasitikti mirtį, apie kurią ji tiek daug rašė. Daug žmonių buvo ir tebėra sužavėti J. Ivanauskaitės stiprybės besiartinant mirčiai. Simboliška, jog rašytojai mirus, jos kūryba sulaukė dar didesnio susidomėjimo nei įprastai: knygynuose prie jos knygų driekėsi eilės, į Algimanto Puipos filmą pagal rašytojos kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“ bilietai buvo išgraibstyti iš anksto, kelis kartus pakilo J. Ivanauskaitės tapytų paveikslų kaina. Galima tiesiog susimąstyti. Ar tokia ta leidinių, paveikslų, perdėto rašytojos gyvenimo domėjimosi, populiarumo kaina? Ar tik tokiu atveju mes pradedame vertinti žmogų?
Neseniai peržiūrėjau laidą, kurioje buvo kartojamas J. Ivanauskaitės interviu. Mielas, atviras, nuoširdus, geranoriškas, spinduliuojantis šilumą bei meilę aplinkiniams. Juk tokia ir buvo ši rašytoja.
Užverčiu visas, šalia pasidėtas knygas, o minčių daugybė. Gera vėl ir vėl išgyventi šių knygų herojų patyrimus, vidines dramas, nuotaikas, kančias, džiaugsmą, kitokį mąstymą priimti kaip savą ir vėl kartoti:
„Galbūt trokštu ne tiek rašyti,
Kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo.
Mėgaujuosi iliuzija,
Kad kol rašau – tol esu“.
