sėdi sau
kojelėmis mataruoji
taip kas naktį
kas naktį sūpauji
išsupi vilkui
brolį
taip kas dieną
ištvirkus
per kaimus eini
ir eini
krūtimis
viliodama
taip kas rytą
kas rytą
kai nepameni
nei kas
nei kur
tave turėjo
uždaryti
belangėje
taip kas dieną
negyvagimį man
dovanoji
aš ne pastebėjau, aš skaičiau tekstą, jūsų nuomonė tame irgi sutapo, jums pasirodė per silpnas, o man pasirodė - be ryšio. (tai gi irgi dalinai sutapo - jums pavadinimas netiko, o man, iš viso lyg ir netiko pavadinimas tekstui šiam,)
o pabaigoje metafora, tiksli, būtų, jei - kitas prototipas būtų lyrinis herojus raudantis tekstą. Tai pasirodė mįslinga, sakau gal ko nesupratau. bet aš nepastebėjau - dėmesingai skaičiau, (ne kaip vakaro žinių laikraštį), o tai yra didelis skirtumas,tictac_. Mano nuomonė dažnokai su jūsiške nesutampa, pastebėjau tai, skaitydama kūrinius, ir atsiliepimus. (būna paskaitau kūrinį nieko nerašau, bet nuomonė turiu apie jį, paskaitau ir atsiliepimus.)
o kodėl vilkei?
tekstas pabaigoje kažkoksai nejaukus. Kaip "kas dieną
negyvagimį man dovanoji" --- šiaip tai, nei žmonės, nei vilkai, kas dieną negimdo, bent septynetą mėnesių turi praeiti, o normaliai - devynetas; o jau kad gimdytų kas dieną?.. nu - metafora? gali būti. Pavyzdžiui, kas dieną gali kristi naujas vyras - būti užmuštas, jei lytiškai santykiavo su moterimi, kai tos moters vyras, tarkim, labai labai įtakingas ir žiaurus, o jo žmona labai hiperseksualiai aktyvi; Tai tada, toksai galiūnas, kiekvieną, kuris iš jų, su ja miegojo, ima ir nužudo, (ne pats žinoma, juk jis pats visuomenėje gerbiamas žmogus - turtingas, galingas, įtakingas - samdo kilerį), tai gi, metaforoje yra potekstė, poetinė, bet tada nesusiveda ta rauda. Čia lyrinis herojus lyg rauda, o tokie įtakingi taip nerauda, jie visiškai kitoksai prototipas. Jie viską lako savo saujoje, ir joks kitas patinas, nežiūrės į jį, sau mintydamas, kokia ji ten... jo žmona, ir kaip jis ją paturėjo. Šitame pasaulyje, ir lapai pavasarį sužaliuoja - todėl kad jie jo saujoje... Jam reiškia. Taip raudoti jis nemoka, o pabaigoje, ta šiurpi metafora tapo būtent kažkokį tokį herojų, iki pabaigos, herojus lyg Tėvas raudantis dėl dukros, bet ji negali būti tada Vilkė, kas parašyta pavadinime. Joksai vyras tokio gyvenimo būdo moters - neiškentėtų, ir nekentėtų, nebent tėvas - juk neišsižadėtų dukros, nors visuomenė ją niekintų. O jau pasaulio valdovų gyvenimo būdas ir taisyklės - kitokios. Jie taip nerauda.
Tekstas sklandus kalbėjimu, tik va ta metafora pabaigoje, kažkaip neaiški; ir pavadinimas nelabai.