Vis tas pats lašo atspindys,
Vandens paviršius vien pelenai,
Ant jų kažkada buvo žmonių veidai,
Dangaus vandens tu atsigerk,
o paskui giliai įkvėpk ir skrisk,
Sudeginti žmonių namai,
Vandenyje pamesti žvaigdžių sparnai,
Dar vienas pelenais suterštas lašas,
Nukrito ant viduje mintimis grojančių jausmų.
Nusileidęs, laisvės paukštis,
Atsigaivins saldžiais sodžių pelenais,
Pajus tą patį jausmą,
Kurį juto vandens paviršiaus veidai,
Išsirinkęs vieną iš jų,
Pavirsi dar vienu peleno veidu.