Naktis.
Langas praviras.
Nuogomis blauzdomis šliaužia vėsus oras.
Prisimenu tai. Prisimenu dieną.
Senoje žalumoje paskendęs raudonas dvaras. Tvenkinio bangos, byrančios ant asfaltuoto kranto. Tavo ramus balsas.
Toks, koks būna, kai prabundi ryte ir sveikini naują dieną.
Tavo įdegusia oda bėgioja medžių šešėliai.
Žiūri ten, kur nesvarbu.
Žiūri ten, kur nėra manęs.
Jaučiuosi toks svetimas ir nereikalingas. Toks atgrasus, sunkus, tolimas ir šaltas.
Kalbame apie kažką, kas nepadeda tau jausti mano auros. Apačioje, saulės atokaitoje šildosi pagyvenusi porelė, o trys beviltiški žmonės leidžia savo beviltišką gyvenimą sėdėdami kupstuotoje pievelėje.
Aš tave myliu.
bet mano meilė tau nereikalinga.
gailiesi manęs, bet aš nenoriu, kad mane saugotum.
Nekalbi su manimi. Tik ramiu balsu kažką pasakoji. Aš tik įterpiu kelius trumpus ir bereikalingus pyptelėjimus. Nekalbu su tavimi. Tik kažką pasakoju. Girdžiu kaip pypsi.
Pajudėjome.
Asfaltuotu krantu.
Priėjome suolelį.
Kažkur netoli kažkas žvejojo, nors buvo vidurdienis, ir žuvis neturėjo kibti.
Atsisėdome.
Aš tave myliu.
Tau nebūtina tuo tikėti...
Ne, jau nieko nebepasakosiu. Nepypsėk.
Noriu, kad patylėtume.
Noriu, kad jaustum mano aurą.
Šalta plytų kruva turi aurą, o aš ne?
Tiek to. Ne tai dabar svarbiausia.
Niekas dabar jau nebesvarbu.
Aš tave myliu.
Gera buvo su tavimi.
Atleisk ir aš tave suprasiu.
Suprask, ir aš tau atleisiu.
Sudie.
Net jei ir myliu.
Net jei ir tave.
Net jei ir nebus skanu.
Niekad nenorėjau, kad taip atsitiktų,
tačiau nenorėjau, kad taip nebūtų atsitike.
Prisimenu tą dieną. Prisimenu tave. Niekada nepamiršiu.
Išėjau į lauką.
Priguliau ant pievos.
Padėjau galvą ant kupsto ir užmigau.