pasaka

Gyveno kartą jie
ir neturėjo nė skatiko
ir pirkdavo ledus
su klevų sirupu
nors mėgo paprastus
vanilinius
Ir šiaip –
nebuvo už ką juos pirkti
bet monetas kaip aitvarus
leisdavo
su dangum su vėju
bičiuliautis
patys laumių pasakose
žolynuose besisupdami
rankomis tuščiomis it kūdikio
šnekėdavo savo karaliams
o tada jau mano guru išeina
patylėti pas tavąjį

Ir net ledų jau nėra
net išsvajotų
vanilinių