Pensija

Š. A.



Velniai, kaip norėčiau turėti savo skaitytoją. Jei turėčiau savo skaitytoją, net nereiktų rašyti. Nuoširdusis vargdienis lauktų diena iš dienos naujų rašliavų, varvintų akis priešais kompiuterio ekraną ar pašto dėžutę ir lyg žvėris surytų viską, ką jam numesčiau. Jokios kritikos, jokios analizės, tik tiesmukiškas kelias į kito sąmonę.

Bet žinoma, jei turėčiau savo skaitytoją, tai jis net dabar nesuvoktų, jog ironizuoju. Vis toliau ir toliau rytų žodžius, kurie nevirškinti gabalais kristų pro išeinamąją angą. Pro vieną (ausį) įėjo, pro kitą (ausį) išėjo.

Tačiau vien minties gimimas jau nežada nieko gero. Visada sakydavau, jog, jei man atrodo, kad sergu, tai bent mažas niekutis mano dideliame organizme tikrai bus perdegęs. Nėra iliuzijų, miražų ar netiesų. Yra tik tiesos, bet naivus žmogus nemoka pažvelgti atitinkamu kampu. Nemoka surasti to požiūrio taško, iš kurio žvelgiant, mintis bus teisinga.

Ir čia nėra jokios paguodos. Tebunie tas noras gyventi be pastangos turi savo tikrumą, savo tiesą, tebunie egzistuoja kontekstas, kuriame jis pateisintinas, bet kol aš jo nematau, tol man visa tai bergždžia. Juolab nemanau, jog kada tuos kontekstus pasieksiu.

Kažkokie pensininko marazmai. Pensininko, kurio pečiai nebeatlaiko padorios metafizikos, tad šis užuot padoriai pripažinęs savo senatvę, bando įrodynėti, kokia metafizika tuščia. Ir tebunie pateisinčiau jį. Tą, kuris sėdėtų nedideliame bute Vilniaus senamiestyje apsikrovęs nuotraukų albumais ir laukdamas, kada koks jaunas skaitytojas užeis ir paparašys senio papasakoti, kaip gimė jo ketvirtas romanas. Jo albumai kvepėtų autentika, po jų užraktais slypėtų dešimčių metų darbas, šimtai žmonių, tūkstančiai minčių, krūvos amžininkų, daug alkoholio, tabako, šiek tiek moterų, vienatvės ir vis gi daug metafizikos. Jis bus gavęs leidimą į savo skaitytoją ir tebunie tas pigus malonumas jam būna suteiktas, nes užsitarnauta jo dorai. Puikiai tiktų Parulskio žodžiai „prieš mirtį norisi švelnaus“.

Bet šįkart ne apie tai. Pernelyg sentimentalu būtų seilėtis kalbant apie gražius gyvenimus, kurie susideda iš daug negražių detalių. Šiandien aš bėgu į miesto gatves vos pasitaikius pirmai progai. Vadinasi, aš bėgu nuo tos pastangos, nuo kurios išlaisvintų mano skaitytojas. Žinoma, bėk, jaunasai, nuo tos duonos, kurios nė paragauti negavai, vaidindamas lyg ji tave jau vemti verstų. Bėk nuo savo vienatvės ir slėpkis po tais madingais stogais tarp dar madingesnių gėrimų. O galiausiai tikėkis, jog, kai svyruojančiais žingsniais grįši namo, ant stalo lauks šūsnis laiškų, padlaižiaujančių tavo netradicinei išmonei.

Niekaip negaliu suprasti, kodėl toks jausmas apima dabar. Negaliu suprasti ir pykstu ant savęs, kuomet mane vargina Kantas, Šliogeris, poezija. Niekaip nesuprantu, kodėl tie jauni mano sąnariai jau ėmė dūlėti. Ar tai dūlėjimas? Ar tai apatija? Ar tai tik prigesę pelenai, velniai nematė, aš vis vien netikiu feniksu. Todėl ir skaudu matyti save seną, kai visą gyvenimą bandei išsižadėti vilties. Bandei nebetikėti jokiomis apeliacijomis į tolimuosius rytus, vakarus, rojų ar ateitį, nes įrodynėjai sau, kad svarbu tik tai, ką turi dabar. Todėl ir skauda laikyti tuos dūlančius sąnarius savo delnuose, kuomet nesuvoki, iš kur gimė šis konservatyvizmas.


„Dabar skauda pilvą, negaliu susikaupti. Velniai kaip nepatogu, būtis palauks. Juk negaliu mąstyt, kai tiek daug triukšmo. Reikia palaukt, pats nesuprantu, ko noriu“. Iš juoko galima numirt, prisiminus savas mintis. Lyg kada iš tiesų būčiau žinojęs, ko noriu. Velniop pasiteisinimus, visada jų bus iki kaklo. Tai ne racionalizacijos. Visada bus pašalinių, bus trukdžių, uodų, musių, lietaus, visada bus karšta, šalta, sausa, aštru, minkšta, perminkšta, peršvelnu, perpatogu, visada norėsi šlapintis, valgyti, norėsi erotikos, moters lūpų, pailsėti ar tiesiog pasimėgauti estetika. Ir tuomet liksi basas. Bet ne rasotame lauke, o žvyrkelyje, kur bijosi iš vietos pajudėt. Man nepatinka metafizinis tingulys.

Kaip minėjau, jis dažnai veda prie konservatyvizmo. Imi būti brandesnis, arba bent jau toks, kokį visi subrendėliai norėtų tave matyti. Imi kritikuoti perdėtą maištingumą. Ta jaunatviška revoliucija, kuri keikia materialiėjančią vartotojų visuomenę, tau ima rodytis nuvalkiota. Dievaži, yra kūrėjų, kurie iki pat grabo lentos gyvena panašiomis idėjomis, egzistuoja šūsnis menininkų, kurie maištauja prieš pilkos masės idėjas, užuot išėję į pensiją. Na ir kas, kad jų kalbos filosofiškai absurdiškos. Na ir kas, kad jie patys apanka vedami savo įsitikinimų ir naivumu prilygsta tiems keikiamiesiems vartotojams. Na ir kas, kad ta pilka masė, kurią jie taip smerkia, iš tikrųjų tėra mitas, sukurtas paglostyti jautrioms ir naivioms jų širdims. Fikcija, kuri realiai net neegzistuoja, nes avangardistų minia būna perdėm užsiėmusi šokiravimo darbais, kad suprastų, jog pasaulio futbolo čempionatas vienybę skatina penkis kart stipriau nei eilėraštis apie susvetimėjimą.

Tai tiesa, aš pykstu ant jų, ir tai matyti mano žodžiuose. Bet pykstu ir ant savęs, nes kartkartėmis tie žodžiai man primena raukšlėto senio bumbėjimą. Bumbėjimą to, kuris skundžiasi, užuot kūręs.

Nejau vėl prieisiu filosofinį akligavtį. Nejau, norėdamas išsivaduoti iš pernelyg tingių minčių savo galvoje, tačiau bijodamas atsiduoti ir naiviam impulsyvumui, vėl turėsiu pripažinti savo kaip žmogaus silpnumą ir traktuoti, jog vienintelis mane patenkinantis kelias yra būties žvilgsnis. Tas filosofų liaupsinamas išeities taškas, kuomet tavo akis į būtį žvelgia be jokio išankstinio nusistatymo. Tai žvilgsnis, kuomet pasiekiama visiška individualumo tolerancija. Tam tikra prasme šis žvilgsnis kaip tik deindividualizuoja visą tave supančią aplinką sakydamas, jog jie visi panašūs tuo, jog visi yra skirtingi. Ir tuomet net nelabai yra skirtumas, ar sėdėsi bare penktadienio vakarą ar gulėsi ant namo stogo, mąstydamas, koks jis nepatogus. Nes abiem atvejais būtis atsiveria pernelyg stipriai, kad tam įtakos turėtų fizinė ar socialinė veikla; jos stiprumas įveikia pačią pastangą, tačiau ji taip pat nėra tingi. Būties žvilgsnis nėra kompromisas, nes kompromisas paima dalį vieno polio ir dalį kito. Užtat šis požiūris apima abiu polius pilnai.

Tačiau šiandien tai tik sofizmai. Laikau juos genialiais, tačiau nežinau ar tikiu. Tiesa, tai padeda. Silpnumo akimirkos kartais guodžia labiau nei stipriosios. Ir nors dabar, baigdamas paskutiniąją pastraipą bijau, jog rytoj mane pasitiks dalykai, kurių nesureikšminsiu taip, kaip turėčiau bei dabar, galbūt, nematau ar nemąstau tiek, kiek galėčiau, tačiau... O gal ir nėra tačiau.