Rašyk
Eilės (77010)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10774)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lauko pakraštyje po senu ąžuolu sėdėjo pagyvenęs vyras. Prieš jo akis nutysusiame slėnyje pleveno lengvas rūkas. Jame kur ne kur matėsi kyšančios gubos, panašios į mažučių kaimo trobelių stogus. Tai atrodė lyg mažas kaimas rūke, stebint nuo didelio medžio viršūnės. Šalta rasa ramino pavargusias kojas, nugara jautė visą šimtamečio ąžuolo stiprybę. Čia, šioje vietoje, kažkada palaidojo jo proprosenelį ir pasodino mažą ąžuoliuką. Sako, kad jam tada buvo 132 metai. Jis pats susidegino lauže, tam, kad dvasia niekada nepaliktų savo mylimos šalies ir saugotu šį kraštą. Žemutinės ąžuolo šakos neleido toli matyti. Ant jų linksmai sūpavosi dar nespėję prinokti giliukai. Nugara atsipalaidavo, tarsi dingo visas nuovargis. Sedėjo Vaidūnas po senu ąžuolu ir dūmojo savo dūmas. Jam pačiam jau buvo netoli šešiasdešimties. „ Kažin kokią marčią parsives  jaunylis, kaip galės padėti sergančiam kaimynui, ar pasiseks sėkmingai nuimti derlių. ‘‘ Vaidūnas buvo kaimo vaidila ir ilgai savo dūmą dūmojo... Dar daug kitokių rūpeščių slėgė jo galvą.
  Pakėlė akis į dangų – ryškių rūgpjūčio žvaigždžių dar nesimatė. Mėnulis taip pat nebuvo patekėjęs. Kažkur kaime subliuvo veršelis. „ Kažin ką darytu prosenelis, ar jo dvasia tikrai gyvena šiame ąžuole? “ Kažkada tėvas jam yra pasakęs- kai bus sunku, kai reikės patarimo, pavaikščiok miške, pasedėk po ąžuolu, nes jis senesnis už tave ir tikrai patars. „Kažin, ar prosenelio dvasia mane girdi? “ Ramiai plevenantis rūkas liūliavo ir migdė.
  Staiga tas rūkas pradėjo kilti į viršų ir virto dideliu debesiu, kilo aukštyn, o apačioje pradėjo matytis liepsna. Juk tai gaisras! Pašoko Vaidūnas nuo žemės ir puolė bėgti artyn link ugnies. Pamatė lauko pakraštyje degančią sodybą. Link sodybos pradėjo bėgti žmonės. Kas su kibiru, kas su kapliu ar kastuvu. Jis irgi įsimaišė į minią, kažkas jam padavė mažą statinaitę. Ilgai lakstė nuo kūdros iki degančio namo. Visi aplink gesino gaisrą, bet vis tiek visos pastangos mažai gelbėjo. Namas, klėtis, jauja – viskas sudegė. Šeimininkas apkabino verkiančią žmoną ir vaikus. Kaimynai guodė kaip įmanydami. Stovėjo visi būriu, visi paišini ir pavargę. Staiga visi nutilo. Į priekį išėjo baltais, lininiais rūbais, apsirengęs vyras, juosmenį apsirišęs juosta, ant kaklo pasikabinęs virvę su saulės ir žalčių ženklais. Jis atsistojo viduryje, apžvelgė visus ir tarė ramiu balsu:
  - Didelė nelaimė ištiko Daugirdo namus. Šiąnakt tegul kas nors priglaudžia jo šeimą. O rytoj, po rytinių darbų, visi susirinksime po didžiuoju ąžuolu. Tada ir nuspresime, kaip šią  bėdą tvarkyti.
  - Pas mane tegul nakvoja Daugirdo šeimyna, žynį Pekulai. Aš jam esu didžiai skolingas. Kai sirgo mano arklys ir karvė jo žmona Rutena juos išgydė, o kiek kartų mano vaikus nuo ligų gelbėjo... Tegul pagyvena pas mane, kol atstatysim šiuos namus. – Šiltu balsu prakalbo Švirtaris.
- Tegul taip ir būna,. – patvirtino tas senas, šviesiai apsirengęs vyras.
– Mums padėjo ir šitas svetimšalis. Iš kur būsi gerasis žmogau, kad taip drąsiai kartu su mumis plušėjai? – paklausė žilagalvis, pažvelgęs į mane.
- Aš jūsų kaimymas. Sėdėjau ant gretimos kalvos ir pamačiau gaisrą. Negaėjau palikti savo kaimynų bėdoje.
- Dėkojame tau, kaimynėli. Pagal mūsų papročius kviečiame paviešėti pas mus bent tris dienas ir tris naktis, jeigu tik tavo širdelė geis, - maloniai atsidėkojo Pekulas. - Kadangi tu, Švirtari priglaudei nelaimėlius, tai tavo namams tenka garbė priglausti ir šį svečią, - kreipėsi jis į padegėjų geradarį . Tada nusišypsojo visiems susirinkusiems ir tarė, - O dabar, mano brangieji, eisime visi ilsėtis, rytoj, saulužei patekėjus laukia daug darbų.
  Nakvynė buvo puiki, meile ir šiluma apbaubė visa Švirtario šeima, vaišės gausios, nepajutau, kaip atėjo rytas.
Dienai išaušus, nudirbę darbus, visi susirinkome  po ąžuolu.
- Reikia sukurti Daugirdui gyvenimą. - prakalbo Pekula. –Juk visi žinote, jei suserga viena šaka, gali numirti visas medis, koks galiūmas jis bebūtų. Jeigu išdžius ežeras, tai po keluų dienų nebetekės ir upė. Mes visi privalome kaip bitės padaryti naują, gražų korį. Laimė, kad žemelė ir gerosios dvasios apsaugojo visus Daugirdo šeimynykščius ir gyvius. Norėčiau paklausti, broliai, kas gali kokią dalią padaryti?
  Ir pradėjo kalbėti žmonės. Vienas prasitarė padarysiąs vežimą, kitas kubilus kopūstams, alui, girai raugti, moterys atneš audinių, vilnos, kailiadirbys kailių kailiniams ir vyžoms siūti, visi vyrai pažadėjo padėti naują namą statyti...
  Žynys Pekulas išklausė ir nusilenkė visiems.
    Tada atsisuko į Dugirdą, kuris stovėjo galvą nuleidęs, slapčia brukdamas ašarą ir tarė: - Daugirdai, tu nuo šiol turi atsiminti kiekvieną daiktą, kurį tau padovanos kaimynai. Ir laikui bėgant, kiekvienam grąžinti. Bet ne po vieną, o po du. Nes pats esi dėl viso ko kaltas.
  Būryje nuvilniojo šnabždesiai, kad  nesuprantama, kodėl žynys taip šneka.
  -Tu užrūstinai savo aitvarą, todėl jis paleido tave pelenais. Šiąnakt jis buvo atskridęs pas mane ir mes visą naktį kalbėjomės. Papasakojo jis man viską. Papasakojo kaip apsaugojo tavo avių bandą, kai tu kirtai mišką malkoms, jis šlaite pakėlė didelį vėją, pakilę lapai išgąsdino avis, jos nuskubėjo šalin. Kitaip būtų kelias prispaudęs virstantis medis. Kai jūs su šeima išėjot pas kaimyną, ne kartą pravėrė duris ir įpūtė jau blėstantį tavo židinį. O tu kaip elgiesi? Vakarais pamiršti padėti žalčiams pieno, savo Širmiui tiek perkrovei uosiukais vežimą, kad tas vargšas dvi dienas vos pavilko kojas. Kaimynui Pikarui pažadėjai pakaustyti kumelę- antra nedelia nosies nerodai. Oi supyko ant tavęs aitvaras... Daug ko jis man dar vardijo, aš tau pasakysiu, kai ateisi pas mane ir kalbėsime vienu du. Taigi, lenkis dabar visiems žemai, taisyk savo klaidas ir dievai tave palaimins. Kurkit naują gyvenimą.
  Nuraudo Daugirdas. Nuleido akis, nusilenkė žemai. Pažadėjo niekada nepamiršti kaimynų pagalbos ir paramos, visada visiems padėti- ar džiaugsme, ar nelaimėms ištikus. O kai baigsis talka, kai ant naujos trobos bus pakabintas žalias vainikas, iškelti visam kaimui didelę šventę, paaukoti ožį ir pralinksminti kaimynus.
  Palaimino Pekulas Daugirdą. Tas nuleidęs galvą atsisveino su visais ir išėjo link savo buvusių namų darbų dirbti.
  Kai žmonės pradėjo skirstytis, priėjau prie Pekulo, pasisveikinau.
- Iš kur tu iš tikrųjų atvykai, svetimšali, - paklausė dar kartą Pekulas.
- Oi, iš labai toli, - žemai lenkiausi Pekului, nes supratau, kad prieš mane stovi mano proprosenelis, juk  tėvas kažkada buvo minėjęs jo vardą. - Aš esu tavo proproanūkis. Gyvenu tavo žemėje. Nežnau, ar tu tuo patikėsi. Atėjau pas tave didelio rūpesčio vejamas, patarimo prašyti.
  Įdėmiai žiūrėjo į mane Pekulas. Patylėjo. Tada tarė ramiu balsu: -Eime į mano mėgstamą vietą.
    Nusivedė jis mane tolyn, slėnio link, po šlaite augančiu šeivamedžiu. Atsisėdo po juo. Mane pasisodino šalia. Sėdėjo ir tylėjo. Tolyje driekėsi šalios lankos, už jų žaliavo tamsus eglynas. Pievos viduryje pūpsojo dar vienas senas ąžuolas. Tyla buvo ilga.
- Ar matai šitą visą grožį?
- Matau, - tyliai atsakiau.
- Ar matai, koks esi turtingas?
- Matau...
- Ar jauti, kad esi stiprus?
- Jaučiu..
- Tada eime toliau. - Staiga kaip jaunuolis pakilo Pekulas nuo žemės ir nuėjo eglyno link. Vos spėjau eiti iš paskos. Aukšta žolė čaižė kojas. Galų gale Pekulas stabtelėjo ties tuo senu ąžuolu lauko viduryje. Tada vėl ramiai atsisėdo ant žemės. Nusidrėbiau šalia kaip maišas, vos atgaudamas kvapą.
- Ar girdi, kaip šlama šakos? – vėl po kiek laiko vėl tyliai  paklausė.
- Girdžiu, -atsakiau.
- Ar girdi ką jos kalba?
- Dar nesuprantu...
- Gaila, -pasakė Pekulas ir nutilo.
Tyla pasidarė sunki.
-Žinai, - po kurio laiko pratarė, - kai grįši atgal, pasakyk savo žmonėms, tegul jie žino, kad kiekviename sename ąžuole gyvena žynio dvasia. Šiame ąžuole gyvena mano proprosenelis.
Vėl patylėjo.
- Pasakyk savo žmonėms, kad upeliuose nuolatos skamba tavo protėvių dainos, seni miškai ošia apie geruosius kaukus, bildukus ir jų medžių šakose gyvenančius aitvarus, kurie myli savo krašto žmones, saugo jų namus, gyvulius, laukus ir laimina visus gerus darbus. Tegul niekados nenusimena, nes ši žemė daug metų mylėta, gerbta, dar atmena tuos laikus. - tada nutilo ir liūdnai atsiduso.
- Žinai, einame dar toliau, - staiga pakilęs pasakė.
Ir vėl teko vos ne bėgti paskui Pekulą. Baigėsi pieva ir artėjome prie eglyno. Radome siaurą takelį, kuriuo ėjome į pačią tankmę, į kalvos viršūnę. Užkopėme ant kalvos, tada takelis pradėjo leistis žemyn. Išgirdau nuostabų upelio čiurlenimą. Šone takelio augo didžiulė stora eglė, o iš po jos didžiulių, išsiraičiusių šaknų tryško šaltinis. Jo srovė linksmai klegėdama tekėjo per šaknis, akmenis, virsdama linksmu, kvatokliu upeliu. Priėjo Pekulas, nusilenkė šaltiniui, tada atsargiai pasėmė rieškučiomis vandenį, atsigėrė ir nusiprausė veidą. Tą patį liepė padyti ir man. Paėjome į šalį ir atsisėdome ant didelio kelmo. Upelio skambėjimas buvo nepakartojamas.
- Ar girdi, kaip šaltinis džiaugias? - šypsodamasis paklausė Pekulas.
- Girdžiu nuostabų čiurlenimą, -atsakiau.
- Žemė džiaugiasi. Žemė džiugina savo syvais medžius, augalus, gyvius ir žmones. Pasakyk žmonėms, kad jie nepykintų žemės. Ji supyks. Tada pasikvies savo brolius- vėją, perkūną. Ji tiesiog negali pakęsti šiukšlių, nešvaros, skausmas, pyktis, neleis jai kvėpuoti. Tada pakils didelis vėjas, ledynai turės tirpintis, kad vanduo nuplautų visą nešvarą ir kalnuose, žemės kauluose, per tarpeklius ir prarajas, kaip didžiulį koštuvą perėjęs, vėl švarus galėtų tekėti į ežerus, jūras. Pikti žmonės išdegina savo mintimis dykumas, priverčia išdžiūti upes. Sugokit miškus, dvasių ir pagalbininkų buveines. Saugokite ežerus, upes, šaltinius, juk čia teka žemės stiprybė ir jėga, kuri žmones padaro stipriais ir drąsiais. – pasakė ir nutilo ilgam. Tik šaltinis linksmai čiuleno.
- Žinai, tu dar pasėdėk čia ir paklausyk kaip čiurlena. Aš privalau grįžti atgal į kaimą, o tu vėliau grįši tuo pačiu takeliu. Ateik, noriu tave apkabinti.
  Su didele meile pažvelgė man į akis ir stipriai apkabino. Pabučiavo į skruostą ir pradėjo skubiai eiti kaimo link.
      Ta nuostabi vieta ir čiurelinomas tarsi užbūrė. Norėjosi sėdėti ant to kelmo ir niekada nepakilti. Ilgai žiūrėjau į vandens mirguliavimą, į šlaitų grožį. Staiga pajutau šoltą ranką ant savo peties. Atsigręžiau atgal ir abstulbau- šalia stovėjo dvi nuostabios laumės, ilgais iki kulnų geltonais plaukais.
- Oi, aš turbūt per ilgai užsibuvau, man jau laikas grįžti į kaimą.
- Mes tau galime padėti. Taip bus ir greičiau ir parasčiau. Ar sutinki?
- Sutinku, -pasakiau iš smalsumo, tik nesupratau, kuo jos man padės.
- Tada grai, - atsakė gražioji laumė. Jos pradėjo niuniuoti kažkokią melodiją iš šokti prie šaltinio keistai mojuodamos rankomis. Nuo šaltinio pradėjo kiklti rūkas, kuris vis tirštėjo ir tirštėjo. Jau tapo nebeaišku ką aš matau- ar rūką, ar gražų kilimą. Ateik pas mus ir sėskis ant kilimo. Mes tave grteitai parskraidinsim į kaimą.,, Kodėl gi nepabandžius,, - pamaniau, o ir laumės man labai patiko.
    Užlipau ant laumių kilimo ir mes pradėjome kilti. Atsisveikinau su upeliu, grožėjausi tamsiai mėlyno eglyno galia. Pasirodė švelni slėnio žaluma, senasisąžuolas, pradėjo atrėti kalva, pasigirdo kaimo triukšmas.
  Tuo metu Pekulas, liepė visiems skubiai susirinkti ant aukšto šlaito, kaimo pakraštyje.
Nustebę stovėjo kaimo gyventojai, nes nežinojo kas atsitiko, gal karas, kokia baisi liga užpuolė. Atėjo Pekulas, atsistojo viduryje ir ramiai apžvelgė visus. Visi nutilo ir laukė, kokią gi naujieną praneš žynys ir kam gi šalimais sukurtas didžiulis laužas.
- Mano brangieji gentainiai, - prakalbo Pekulas. - Myliu jus labai. Gyvenkite meilėje ir santavėje. Šią naktį mane aplankė dievai. Jie man papasakojo kaip gyvens mūsų anukai ir proanūkiai. Sakė, kad jie pamirš mūsų papročius, nebemmokės atrasti stiprybės upėse, rasoje, ąžuolo pavėsyje. Jums dabar reikės išspręsti uždavinį ir rasti naują žynį. Aš privalau amžiams likti čia ir saugoti savo anūkus, proanūkius ir ateities kartas. Todėl tariu- būkite kantrūs, linksmi, laimingi ir išmintingi. Mylėkite savo žemę, vandenį ir visus gyvius, jus supančius, visus juos jums dovanoja dievai, kartu su priesaku visada globoti. Aš negaliu palikti savo vaikaičių nelaimėje. Todėl tariu jums- likite su dievais, tegul žventoji ugnis saugo jųsų namus.
Nusilenkė Pekulas visiems žemai ir žengė į laužą.
Tuo metu skridome jau virš kavos. Pradėjo aiškėti žmonių balsai. Paprašiau laumių, kad truputį stabteltų. Įsiklausiau ir išgirdau Pekulo atsisveikinimo žodžius. Pamačiau, kaip drąsiai žengia į laužą.
  -Ne, ne, to negali būti. Mes būsime laimingi ir stiprūs! – sušukau ir šokau nuo kilimo žemyn link degančio laužo. Bumt! Atsirėmiau į žemę ir plačiai pramerkiau akis. Apsidairiau. Nebuvo jokio laužo ir jokio Pekulo. Tik slėnis dar labiau pasidengė rūku. Pakilau žvalus ir energingas. Galvoje buvo viena mintis- nuo šiol visada žinosiu, kur reikia ieškoti atsakymų.
2011-10-17 19:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-25 23:51
Danutė Jasilionienė
Atsiprašau už paliktas klaidas. Tai vieno vakaro degančios mintys, kaip naujas namas be vidaus įrangos ir apdailos.Dėkoju už vertinimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-14 16:14
Lengvai
Istorija vaizdinga, bet pats siužetas silpnokas, palikta galybė gramatinių klaidų. Trūksta didesnio sukrėtimo, kokio nors siužeto posūkio. Dar kai kur sunkiai suprantama, kas kalba, nepatiko peršokimas iš trečiojo į pirmą asmenį. Nors apskritai parašyta raštingai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-18 13:19
sesė_mėta
Et, temos tai tokios artimos, galvojau, paskaitysiu, pagirsiu. Tik tiesa pasakius skaičiau ne itin atidžiai - nuo vidurio praktiškai tik permečiau akim. Nes neužkabino. Sugalvojote visai gražų pasaulį, bet man rodos nepavyko skaitytojo jame apgyvendinti. Dialogai nėra tokie stprūs, kad sukurtų tam tikrą nuotaiką, reikėjo labiau pasistengti su aprašymais, labiau pasigilinti į veikėjų jausmus, o ne tik praplaukti paviršiumi.
Nederėtų taip nei iš šio nei iš to keisti pasakotojo. Jei jau iš trečiojo asmens pereinate prie pirmojo turėtų būti aiškesnis ir pats perėjimas.
Ir rūpesčiai man to Vaidūno užkliuvo: „ Kažin kokią marčią parsives  jaunylis, kaip galės padėti sergančiam kaimynui, ar pasiseks sėkmingai nuimti derlių." Neatrodo tokie dideli rūpesčiai dėl kurių reikėtų eit su dvasiom konsultuotis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą