Patikėk kaip aš pasiilgęs žmogaus šalia manęs. Taip kaip vėjas pasiilgsta lapų žiemą. Kaip aš pasiilgstu to švelnaus akių prisilietimo. Kuris būna tik iš artimo sielai žmogaus. Kaip aš pasiilgau švelnaus apkabinimo...
Skruostu nuriedanti ašara. Apverkianti mano gyvenimą. Ir vėl veide įsivyraujanti šypsena. Ateinanti su naktimi, pro langą. Tas prakeiktas balsas, skambantis galvoje, pradingo tyloje. Bet aš jo pasiilgstu. Ir vėl prabudimas. Ėjimas į nežinią. Ir balsas girdimas iš kitų. Kodėl tu vis dar vienas? Ir tada užsisklendimas savyje. Ir išgirdimas balso. Tik kieno jis. Ir aš dingstu amžinybėje. Tam, kad pasiekčiau tave. O tu tyli. Tyli kaip paukščiai nutilę prieš audrą. Jų niekas negirdi... tik aš. Kodėl jie plazda manyje? Ir neleidžia ramiai gyventi? Kodėl negaliu tiesiog egzistuoti?.. Kodėl man būtina gyventi? Kodėl?..
Ir šypsena ateinanti su supratimu...