Viršum manęs

Trumpa akimirka – ir vėlei skrydis
Būties pašautuoju sparnu.
Manim tikėjai tu, kai švinas lydės,
Dabar – prieš vėją išeinu.

Prieš žvarbų vėją, ašarą nurijęs,
Dar lūpas sielvarte kramtau.
Viršum manęs – tylių žvaigždynų gijos,
Lyg paskutinės mintys tau...

Aš išeinu. Ne, jau seniai išėjęs –
Net aido negali girdėt...
– – – – – – – – – – – –
Ir vejasi ne amžinybės vėjas –
Tikra likimo nuodėmė.