Rašyk
Eilės (74258)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2511)
Slam (49)
English (1138)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šis darbas buvo pateiktas konkursui. 

Pakilo šlamantis vėjas ir, vikriai skabydamas į vielas sudžiūvusius lapus, svaidė juos man į veidą. Jutau, kaip strėlytės brėžia odą, netgi tariausi girdįs nemalonų džirgžt. Man buvo lygiai vieneri. Kalbėti dar nemokėjau, todėl užsimerkiau, kàsdamas aplink akis raukšlių griovelius, ir čiauškėjau tik sau vienam suprantama kalba. Kad užgožčiau lapų zvimbimą.

Kai tai liovėsi, iškrito lietus. Kaštoniniai lašai pripildė griovelius ir raukšlės užako. Aš augau. Kaip meteorito išmuštos didėjo akiduobės, kuriose dygo žalsvos drumstos akys. Rankos ir kojos šaknijosi į skirtingas pasaulio šalis tiksliai pagal kompasą. Ant galvos vis smarkiau kalėsi tamsūs vešlūs plaukai, tačiau jų neglostė liauni pirštai su nagais ką tik nudžiūvusiu laku, o ausų nepasiekė televizoriaus lopšinės.

Po mėnesio pradėjo snigti. Lūpos mėlo, rankos drebėjo, lūpos drebėjo, rankos mėlo. Todėl pačiupau sniego antklodės kraštą ir užsitempiau ant savęs. Antklodė buvo puri, gulėjau kaip miltuose, tačiau voliotis nenorėjau, nes tada būčiau tapęs paprastu maltinuku. Vis dėlto ant šono pasisukau ir, rodos, galėjau matyti aplink daugybę tokių lopšių kaip ir mano, tik tuščių. Ir tada pasirodė ji. Lengvai per sniegą, kuris negirgždėjo. Atėjo, kad pakeistų man vystyklus, kurie atrodė kaip sutežę rudeniniai lapai. Tačiau ji nesiraukė, tiktai stipriai papūtė į viršų besimaišančią sruogą. Stebėjau, kaip šnervių dumplės susitraukinėja, kaip mėlynos akys įkaista. O gal jos buvo raudonos kaip lūpos. O gal akys buvo lūpos, gal karštis plūdo iš jų.

– Atrodai kaip šarpėjus, – suniurnėjo ji, linguodama didelę galvą. – Apsmukęs, putlus... Tau reikėtų daugiau judėti.

Sulig tais žodžiais ji paėmė mane ant rankų, aš suinkščiau, norėjau įkąsti, bet tiktai nežymiai grybštelėjau ir pajutau odos skonį. Pavasaris. Mergina jau ketino nešti mane tenai ir paguldyti žiedadulkių prikimštuose čiužiniuose, tačiau aš ėmiau muistytis, nesileidau – norėjau išmokti pirmąjį žodį dar žiemą.

– Maja, – toks buvo jos vardas, kuris man atstojo žodį „mama“.

Paskui ji pranyko. Panašiai pranyksta musė varlės žiaunose. Nepasakysi, kad buvo įkyri ar neapdairi. Priešingai, milžiniškų Majos vyzdžių tinkleliai man visąlaik pindavosi į skirtingus žemėlapius, kurie rodė pavojus ir nuojautas. Bet turbūt varlė per daug preciziškai keitė spalvą: iš žalių rasotų pievų į juodų vabalėlių nusėtas avietes, iš išpurvintų ir sudraskytų kelių į baltus tvoriškus smilkinius.

Bėgo metai. Labiausiai jie bėgo mano venomis ir kapiliarais, tekėdami iš upelio į upelį. Išaugau pirmuosius džinsus, aptaškiau antruosius, stabdydamas kraują iš prapjauto smakro. Molėtame veide išdygo bonsas, kurį ilgai apžiūrinėjau veidrodyje. Pasižadėjau sau niekada nevirsti tvenkiniu ir sruventi, blogiausiu atveju vamzdžiais. Puikiai žinojau, kad daugelis mėgsta gerti po kranu pakišę galvas ar pirkti iš parduotuvės, bet jaučiau, kad dar galima viską ignoruoti ir kantriai laukti, kol kas nors pasems vandens mažu moliniu puodeliu. Pats irgi turėjau tokį puodelį, su ornamentais ir užrašais, ir neretai klaidžiodavau ten, kur daug versmių, ragaudamas jų vandenis.

Netruko praeiti laiko, kai su žmona, moterimi, kuri visai neseniai man buvo tik paprasta ledų pardavėja, ėjom į krantą. Viskas nutinka taip greitai kaip bangoms vejantis pėdas. Tą akimirką mums už nugarų kažkas pateliūskavo Baltijos jūrą, išryškėjo jos kontūrai ir drugeliais išniro visos kada nors nuskendusios žvaigždės. Mūsų drabužiai buvo permerkti, šypsenos irgi šlapo iš džiaugsmo ir trupučio baimės peršalti. Būtent tokias vestuvines nuotraukas reikėtų daryti, bet mes buvom tik vienas kito fotografai. Jos vanduo sūrėjo, kiekvienas druskos krislelis tirpo ant tik jam skirto taško mano liežuvyje. Spigino sprangi rugsėjo saulė – užsimerkiau. Kirai rėkė serenadas, smėlis apkalbinėjo – užspaudžiau ausis. Viskas aplink dingo, bet aš vis tiek mačiau ir jutau ją. Ją tai kurią?

Vis dėlto smarkiai peršalau ir krankiau kaip varnas sutręšusioje liepoje. Mano nugara pridžiūvo prie paklodės, o drebulys krėtė kaip žemės drebėjimas vienišą namą kalnuose. Prasimerkęs išvysdavau susirūpinusį žmonos veidą ir pravėsusios sriubos šaukštą, bet akių užuolaidos po keleto sekundžių ir vėl užsitraukdavo. Man nepadėjo jokie vaistai, o daktarai susispietę į ratą murmėjo:

– -ozė?
– -itas?
– -ema?
– -obija?

Galiausiai pasveikau ar bent jau taip sakė, bet nė pats nepajutau, kaip virtau tvenkiniu, kuriame turškėsi mano vaikai. Jiems kažkodėl patiko žalias vanduo, kaip iš pasakų, kurias išgalvodavau prieš miegą. Vyresnioji vilkėjo raudoną maudymosi kostiumėlį. Jai dažnai bėgdavo kraujas iš nosies, o praeivės močiutės sakydavo, kad reikėtų prideginti. Vidurinioji nardė, žvynuotomis kojomis karpydama virš vandens – visada norėjo tapti sinchroninio plaukimo čempione, tik neturėjo draugių. Praleidau sūnų, bet kai žvilgtelėjau į jį, pamačiau, kad sugrįžo Maja.

Greitai pašaukiau vaikus iš vandens, kuris, jiems iššokus, sutyvuliavo ir susidrumstė kaip raugintų agurkų marinatas. Liepiau eiti į vidų.

Maja nebuvo pasikeitusi. Dabar jai turėjo būti per septyniasdešimt metų, tačiau atrodė lyg varlės skrandyje būtų gėrusi tulžį, kuri išlaikė jaunystę ir žavesį. Gyvatiška sruoga vis dar rangėsi ant lygios kaip mano išeiginiai marškiniai kaktos. Jos šnervės gaivališkai plėtėsi, krūtinė kilnojosi, plaučiuose orui šokant pašėlusius šokius. Už merginos nugaros plaikstėsi skalbiniai ir atrodė, kad Maja angeliškai, kaip anąkart, išskleidė didžiulius vystyklus ir tuoj pasiglemš mane visą. Bet aš vėl kandau jai į ranką – daugiau nežinojau, ką daryti.

– Kodėl dabar? Aš laukiau daug metų. Kodėl tik dabar? Kai turiu tris nepakartojamus vaikus ir žmoną? – leidau palengva dantis.

Lyg jai būtų visai neskaudėję, Maja ramiai pridėjo smilių prie lūpų ir mano ausis pasiekė vos girdimas ššš. Prislinkusi arčiau, vienu gūsiu parklupdė mane ant kelių. Jai buvo nė motais mano brangios kelnės ir jose paslėptos suklypusios kojos. Mergina giliai atsiduso ir aplink pasklido neperregima migla, nusidažiusi mėlžolės ir beržų lapų dažais. Mūsų namas buvo žalias, bet jis ėmė blankti ir pilkėti. Maja suspaudė mano plaukus ir priglaudė prie krūtinės. Aš smilkau, bet dar bandžiau priešintis.

– Ką su manim darai?! Liaukis. Aš dar noriu čia pabūti. Aš noriu... Noriu išmok.. dar daug žodž...

Žodžiai dūlėjo kaip sena virvė, o Maja rišo mane vis stipriau. Jos palaidinė tapo mano marškiniais, o pritvinkusios krūtys bedėsi į lūpas. Trūko oro, gaudžiau jį kaip trupinius ir vos vos sušvokščiau:

– Kodėl?

– Nes atrodai kaip šarpėjus, – suniurnėjo ji. – Apsmukęs, putlus... Tau reikėtų daugiau judėti.

Ir nusišypsojo, parodydama savo kriauklių atspalvio dantis, nuo kurių varvėjo lašai. Migla ėmė trauktis, savo likučiais uždengdama žvaigždžių lietų. Smilkinius spaudė miegas, o mintyse aš gulėjau čiulpiamų saldainių fabrike, tiesiai po konvejeriu. Saldainiai krito į burną saujomis, seilių neužteko, todėl traškinau, bet vis tiek nespėjau. Tik staiga netoliese kažkas trakštelėjo kiek kitaip, kaip miškuose, kur visi stengiasi tūnoti kuo tyliau. Praplėšiau vieną akį. Tai mano sūnus vištinėjo po kiemą.

– Atiduosi sūnų? – pasirietė Majos gyvatiška sruoga.
– Juk sakiau eiti vidun! – piktai subariau berniuką.

Bet buvo jau per vėlu. Maja ištraukė krūtis iš mano burnos, nesusikamšiusi žaibiškai stvėrė viščiuką ir pranyko. Kelias minutes dar klūpėjau, negalėdamas atsikvošėti, o mano smakru nuvarvėjo balkšva seilė. Paskui į kiemą išbėgo žmona, rėkė, kur sūnus, kad reikia kviesti policiją, smogė man, palikdama vestuvinio žiedo žymę ant skruosto. Aš skėsčiojau rankomis, keikiausi, verkiau, smogiau jai atgal.

Tuo metu dar niekieno neįžengtoje girioje jauna neapsakomo grožio mergina guldė berniuką į rudeninių lapų lopšį, lašino jam į ausį angies nuodų ir alavijų sulčių mišinį kartodama:

– Dabar miegok, tiktai miegok, apie nieką negalvok. O žiemą aš sugrįšiu.

2011-10-13 20:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-02 19:29
Gretikė
Tiesiog puiku! Nuo pradžios lig pabaigos neatitraukiau žvilgsnio. Labai labai patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-02 10:25
wentytwenty1
poetinės prozos labai mielas txt, labai aiškių realijų , labai  sugraudino , išgyvenu asmeniškai  /ne ne pamestinukė/ , bet kažkuriom prasmėm - taip,
tad radau, suvalgiau - dėks, 5 , labai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-17 23:43
sesė_mėta
Patiko pradžia, tas augimas, šaknijimasis rudeniškas. Paskui pasidarė painus sapnas, vietomis per painus, bent man. Užsupa, taip sakant :). Kaip laivelis ant bangų. Pabaiga irgi patiko. Tik ties viduriu gal vietom visko per daug... o gal ir ne... Nebežinau, užsupo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-11 15:37
Mojo Jojo
Tiesą pasakius, taip gerai parašyta, bet nieko nesupratau, kažkokia mistika pabaigoje. Istorijos neiškapsčiau. -
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-01 12:35
St Sebastianas


Kūrinys parašytas gražiai. Žodžiai liejasi laisvai, kaip kraujas iš nutrauktos galūnės. Nepaisant to, manau, kad buvo per daug užsižaista vaizdiniais. Nesurastas tas aukso viduriukas, kai žodžiai neša tarsi upės srovė, tačiau dar spėji pasigrožėti ant krantų vešinčia augmenija, stūksančiomis šimtametėmis pilimis.

Trečią personažą tikriausiai nusinešė laumė su gyvatiška sruoga ant lygios kaktos, nes jo paprasčiausiai neradau.

Kūrinio mintis nėra bloga, sakyčiau netgi tinkama pasakojimo stiliui. Nepaisant to pasakojimo stilius užmuša mintį. Žodžiai neša ir nuneša. Baigęs skaityti susimąstai „O apie ką čia?“ Vertinimas: 3 (trys balai)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-31 02:47
Valkas
Kaip sakoma, na liubitelia, mėgėjui. Bet ir man patiko – tik gal kažkaip per tiesmukai, tiesiog peršamas tas „gyvenimas eina“ formatas, norėtųsi kažko tokio neapčiuopiamesnio. Gal kaip Tarkovskio „Veidrodyje“. Bet vėlgi, negaliu spręst, kadangi ne mano medžioklės plotai.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-30 00:54
Gija_
Buvo nesupratusių,o man viskas susiklijavo.
Kerinti istorija su pasakos elementų žiupsniais. Melodingas kalbėjimas su begalybe ryškių alegorijų, metaforų, simbolių. It freskomis vaizdiniais išklojamas kūrinio karkasas-ką skaitai, tą regi. Originaliai išdainuotas Pamestinuko augimo ciklas.

Mano tėvai augino šunį vardu Maja, tad kažkur smegenų vingiuose dar cirkuliuoja šiojo vardo reikšmė - augimo deivė. Įtariu, autorius  neatsitiktinai juo pavadina vieną iš personažų. Majai parenkamas „neapsakomo grožio merginos“,  mitologinės būtybės laumės, vagiančios vaikus, vaidmuo. Istorija įgauna sakmiškų bruožų. Į pabaigą gal kiek sunyko kalbos melodingumas (lyginant su pradžia), bet visas kūrinys apžavėjo savo raganiškais burtais. Gražu ištikro.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-29 22:42
Varinė Lapė
Fantastika.

Ne viską supratau, kai kurie palyginimai labai labai vingrūs... Pats pasakojimas kažkoks miglotas, ne iki galo aiškus, toks palengva sklendžiantis link esmės.

Ir štai esmė. Pabaigos niekaip nebūčiau numačius.

6,9

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-28 14:52
pilkė_
Patiko, nes mėgstu poeziją.:) Ryškus įrodymas, kad galima ir poetine proza rašant sukurti personažus ir siužetą. Aišku, tai normalu, tik šioje svetainėje, regis, mažai kas tai supranta. Kūrinys neįkyriai, bet tvirtai primena tiek apie amžiną gyvybės dėsnį, tiek apie jos kaitą. kalba graži, vaizdinga, stilius vientisas, bendras įspūdis puikus, tad ko čia daug kapstytis. :)
Nėra tai "populiarus" kūrinys, greičiau skirtas išrankesnei auditorijos daliai. Tad ir nuo skaitytojo daug priklauso. Jei žmogui nelips, na tai nelips, ir ką padarysi :).
Ai, dar. Ar tikrai pagal kompasą šaknijosi? Tada aš kažko nepajėgiau įsivaizduoti... (7)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-19 19:09
Mylista sutinka su viskuo
Nesu didelis poetinės prozos entuziastas, neretai ją užsipuolu kaip išvis ne prozą, o tik norą rašyti be siužeto. Bet šiai istorijai įskaityčiau ne vieną pliusą. Esu nuodugniai perskaitęs daug Patarnaujančio rašinių, ir šitas man atrodo tarp geresnių. Intriga silpna, siužetas klejojantis - na ką padarysi, poetinė proza. Bet vaizdiniai įspūdingi, paliečiantys (bent jau mano) vaizduotę. Yra daug vaizdingų frazių, kurios papuoštų ne tik prozą, bet ir eiles. Pvz. "žiedadulkių prikimštuose čiužiniuose", "juodų vabalėlių nusėtas avietes", "šypsenos irgi šlapo iš džiaugsmo ir trupučio baimės peršalti. Būtent tokias vestuvines nuotraukas reikėtų daryti, bet mes buvom tik vienas kito fotografai." Aiškiai pasistengta.

Gaila, kad nepasitengta surišti tos vaizdingos kalbos į vientisą, suprantamą siužetą. Perskaičiau dukart, ir vis tiek nesuprantu. Poezijai tai atleistina, prozai - ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 11:59
augaviskas
Pirmoji pusė - sakmiško tono su šiuolaikiškais intarpais, o antroji - mišinys iš magijos, veiksmo, nuotykių, komedijos, nuorodų į praeitį... Čia daug vaizdų ir greito veiksmo, dėl kurių paslaptis tampa nelabai įdomi, sakmės nuotaika dingsta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą