Laiko žingsniai

Kartais žvelgiu į sielos gilumą pakol įskausta,
Nuo pilnaties aitrios šviesos prilytos akys, -
Užbėga prieš mane margi spalvų šešėliai,
Merginų juoką plukdo iškaišytos laiko valtys.
Aprimusi naktis, dar girgždina nerišlų žodį,
Kurį lyg ploną siūlą, rišantį rankas jaučiu, -
Betikslis laikas kapsi pro pirštus, išsivynioja,
Ir lyg neliestas smuikas  naktimis prabyla,
Atrodo, pagamintas būtų ne iš medžio,
O iš tvirtos, tačiau labai jautrios širdies.
Skaitau tas primirštas dienų prasmes,
Ant žemės nugaros, arimais išraitytom raidėm,
Gelsvai raudonam rudenio motyve, -
Tik, kažkodėl jau naujo ryto puslapiuos
Nemato kontūrų miglotos akys...
Bet kol dar laikas seka minutes, akimirkas,
Žvaigždžių lietaus melodiją,
Žinau, kad ši nuščiūvanti diena - dar mano.