Už grotų sėdėsim abu, ir varnos les mums akis
Man gera, kvėpuoti skubu, nes greitai ašarom lis
Pusiau kvepia gėlės medum, o aš tarsi bitė skraidau
Metu į tave aš žvilgsnius, ir tavojo jau nebijau
Prasmeks šianakt juodas dangus, prasmeksim ir mes pragare
Jei saldus tik būna medus, tai mes būnam tik tamsoje
Nes akys nemato kitų, nes akys nemato kaip mes
Slepiam savuosius jausmus, mes slepiam juos net nuo savęs.
Sutilpsim mes ne į metus, sutilpsim mes ne ervėje
Perpaprastas šianakt lietus, jis žudo tave ir mane
O mes kaip besparniai danguj, į žemę nukrisim baimingai
O ji atsisakiusi mūs, daužys mus į tūkstantį byrių.