Per jūrą bekraštę iriesi liūdnai
Kai vėjo suplėšytos burės
Bandai paskandint savo skausmą lėtai
Į gelmę, bangas jūros sūrias
Džiaugiesi palikdamas krantą
Kuriame nieks tavęs nesupranta
Pasibaigia diena su žuvėdrų riksmais
Pailsta ir šėlstantis vėjas
O tu vis klajoji žvaigždynų keliais
Visus jau pavojus praėjęs
Kas gali išlikti ramus
Kai sudegina meilė sparnus
Ir diena po dienos be sapnų gyveni
Kai atsimuša šauksmas į tylą
Tavo šypseną, džiaugsmą pavogė ji
Ir tikėjimą naivu ir tyrą
Viską laikas besotis suryja
Ir ne kūniškos žaizdos užgyja