šąla
kaip riestainiai dar
neiškepti o jau
vietoj akių įdėti
nematomom kryžkelėm keliai
pinasi
į miražams patinkančius
klystkelius
ir skauda
giliai ten kažkur devintajame
šone
kur inkstai
bet rodėsi
dieną jie atsigauna kai
atsisėdi kampu ir atbulai
ant nepavykusio pokalbio
sukrypusio krašto
dėkojimai atsiprašymai
ak argi tikriausiai
nejau mano kepenys tiesiog
sutalpins savyje tiek
nesąmoningų dejonių kuriom
pasirėmus stoviu
vietoj ir nejudu
nenorime ir negalime
nematyti to
kas jau vyksta
o dar ir šlubuojame
lyg pakirsti nemigos kulkos
į savo beprasmį o gal tik
be jokio skambaus
pavadinimo trumpą
dvimatį
galaktikos
ne
tikslą