rytoj
kai traukinio vagonų languose
man šypsosi
mąslus
ir kiek kaulėtas moters veidas
palaidojęs kelionės atstumus
tapybą akvarele
aš pasirenku vaizduot
čia sutiktą
a r t u m ą.
rytoj
kai toje pačioje vietoj perone
jau sėdi moteris
žindyvė
jos rankom
lūpom
ir mintim
balandžiais sninga
mano drobėj
poryt
kai nebebus manęs
sėdės čia moteris
bežindanti
ir liks
barokinis
teptukas
tapys kitas
distancijas
ir atstumus
tarp likusių
ir praeitų
m a r š r u t ų.
2011. 09. 27