tankūs belapių stagarų
atodūsiai šio rudenio
šio rudenio atodūsiai
belapių stagarų.
tu pilnačiai prinokus
atiduodi savo
nuodėmes
iš paskutinių saulės
skiemenų.
o kai išblyškusių pavakarių
sidabro mostais
sau kelią skinasi
keleivis vienišas
tankiais išdegintų miškų
atodūsiais
apkabini mane
išbalusiais
susirgusiais
sušilusiais
tik man
šio paskutinio
pasimatymo
a t o d ū s i a i s .