Perėjimas..

Aš sėdžiu vienas prieš liepsnojantį židinį ir klausausi vėjo. O jis nepatenkintas gūdžiai gaudžia lyg išniekinto vienuolyno varpas ir bando išvesti mane iš proto. Bet aš dar stiprus. Kurį laiką aš dar sugebėsiu atsilaikyti.
Skausmas. Staiga mane vėl perveria skausmas. Kodėl jie visi išėjo? Negi mes juos visus išžudėme? Nejaugi pribaigėme juos pačiu paprasčiausiu ir pačiu skaudžiausiu ginklu - netikėjimu? Mes išaugome, neturėjome kaip paaiškinti jų buvimo ir paprasčiausiai pasakėme, kad jų nebėra ir niekada nebuvo? Bet gi tai nesąžininga. Mes sutriuškinome juos savo bukumu.
Kur išėjo elfai? Kur Jie nusivijo goblinus? O gal niekur? Gal mes juos išskerdėme? Išžudėme atominėmis bombomis, lazeriais ir automatiniais ginklais? Gal visos magiškos būtybės tą dieną buvo Hirosimoje? Ir pamatę, ką mes su jais padarėme, nusižudė?
Jaučiu, kad už manęs kažkas stovi. Atsigręžiu. Veidrodis. Tik veidrodis.
Reikia aptikti jų pėdsakus, ir pasekti, kur jie nuėjo. Neimti su savimi jokių ginklų, jokių prietaisų. Aptikti valios pastangomis.Ir pagaliau juos susitikus, paprašyti, kad jie grįžtų.
Kad sugrįžtų senovės kariai, riteriai, didvyriai. Kad sugrįžtų Senoji Rasė, išvaliusi pasaulį mums, bet pamiršusi, o gal nesusivokusi išvalyti mūsų. Sugrįžkite, praėjusios dienos! Aš šaukiu jus! Sugrįžkite, išverktos ašaros! Aš per jus nieko nebematau.
Sugrįžk, kvėpavime. Aš kartą jau miriau, ir nebenoriu to vėl. Ten tamsu. Jauku, šilta, bet pernelyg Tamsu. Pernelyg Jauku. Pernelyg Šilta. Aš bijau ten būti. Geriau aš pasiimsiu paprastą, šaltą Tamsą, su žvarbiu vėju, visiškai tokiu pačiu, koks šėlsta šiąnakt su lietumi. Geriau pasiimsiu vėtrą, siaučiančią kalvose ir mano širdyje.
Susisupu į apsiaustą. Šalta. Šita pilis nuo seno buvo šalta. Nereikėjo man čia keliauti. Juk galėjau praleisti tuos vakarus ir namuose.
Vėl pažvelgiu į veidrodį. Į mane žiūri senis.
Kas? Kas čia vyksta? Ką man rodo tas veidrodis? Juk aš visiškai jaunas. Bet … kambarys Ten mano… Tas pats židinys. Ta pati prieblanda erdvios salės kampuose. Ir… aš girdžiu iš ten sklindantį tą patį vėjo ūžimą...
Senis palinguoja galvą. Taip, tai aš. Tie patys veido bruožai. Tos pačios akys, tik veidrodyje jos dar labiau pavargusios. Ilgi žili plaukai, perjuosti odine virvele. Šarvai. Tik kažkodėl dar labiau atspindintys raudoną židinio liepsną.
Tai štai kaip aš atrodysiu ateityje…
Pasiimu į rankas kirvį, tikėdamasis, kad atvaizdas veidrodyje padarys tą patį. Bet ne. Jis toliau sėdi, kažkaip pašaipiai stebėdamas mane. Aš šaipausi pats iš savęs.
Pagaliau Aš Anapus Veidrodžio pakeliu ranką ir pamoju sau. Ir tada pastebiu, kad ant mano pečių Ten - elfiškas apsiaustas. Dabar pastebiu ir Eldarų kaltą kalaviją sau prie šono. Ir nykštukų pagamintą vėrinį - talismaną, nukaltą iš mitrilo. Bet… akys sugrįžta prie kalavijo. Tai juk Orkristas! Torino kalavijas. Torino Oukenšildo, žuvusio per Penkių Armijų Mūšį prie Vienišojo kalno.
Nejaugi jo kapas išniekintas? Ar tai padarėme mes su savo žiniomis, su savo moderniais ginklais, žudydami patys save?
Suplazda liepsna, ir aš akimirkai nusisuku nuo veidrodžio. Bet akys pačios sugrįžta Ten.
O anapus veidrodžio jau stovi visas būrys. Centre, soste, kuriame anksčiau sėdėjo senis, dabar sėdi aukštas elfas. Atpažįstu jį. Elrondas. Jam dešinėje - Galadrielė, Skaisčiausioji Elfų Valdovė.
Kitoje sosto pusėje - Aragornas su Lūžusiu Kardu, kuris perkaldintas, išdidusis Boromiras, laikantis rankoje ragą. Už jo - dvylika nykštukų, hobitas, Gimlis su Legolasu. Ir pačiame kampe stypso kažkokia juoda žmogysta su pilku apsiaustu ir gobtuvu.
Pagaliau ji pajuda. Žengia žingsnį į priekį, nusiima gobtuvą. Ir aš viską suprantu.
Jie išėjo anapus. Jie niekur nedingo. Jie tik pamatė, kad mums čia nebereikalingi, o tik trukdo, ir pasitraukė. Išėjo į Šalį, slypinčią už Veidrodžio.
Pilka žmogysta nusimeta apsiaustą. Pasirodo protingos akys, žili plaukai. Į šviesą išnyra baltas rūbas.
Gendalfas. Tai jis. O, senasis drauge, pasiimk mane iš čia. Pasiimk į bardų, elfų, goblinų ir burtų šalį. Leisk vėl matyti išminčius, kovoti su Blogiu ir nemirti.
Jis linkteli galvą.
Mano širdis sudreba, aš atsistoju, žengiu žingsnį. Dar vieną. Nenuleisdamas akių nuo Išminčiaus, artėju prie veidrodžio. Širdis, atrodo, tuoj sprogs ir išlakstys tūkstančiais šukių. Aš toks senas. Ar man pavyks? Iki veidrodžio atrodo taip toli… Dar vienas žingsnis.
Jaučiu, kaip iš manęs palengva srūva jėgos. Bet jau nebetoli. Dar vienas žingsnis. Dar. Ir…
Širdis virpa. Ar išlaikysiu? Ar man pavyks?
Pasenęs keliais amžiais, atsistoju prie veidrodžio. Viskas. Aš nugalėjau. Beliko paskutinis žingsnis.
Ir aš suklumpu. Jaučiu, kaip siela palieka mano išsekusį kūną.
Aš einu per veidrodį. Ir štai aš jau ten. Atsisuku, ir vienu smūgiu sudaužau lygų stiklinį paviršių. Kelio atgal nėra. Aš Čia amžiams. O ten pasiliko tik kūnas. Per kelias sekundes spėjęs pasenti, nuvysti ir mirti.
Pasitaisau elfišką apsiaustą. Ir Gendalfas suvaro man į krūtinę kalaviją.