Aukštai danguje gyvena žvaigždės

Net neįtikėtina, protu nesuvokiama, kaip gali dvi atskiros asmenybės, du atskiri kūnai, du visiškai nesusiję protai galvoti kaip vienas, jausti kaip vienas, turėti bendrą tikslą, bendrą gyvenimą?
Pamenu, vakare išėjęs pavedžioti šunį pamačiau ją vieną rymojančią prie upės kranto. Jos akyse atsispindėjo žvaigždės. Žvilgsnis klaidžiojo kažkur danguje taip, lyg suprasdamas, ką sako vakarinės žvaigždės. Rodėsi, kad ji su kažkuom kalbasi. Bet šalia nieko nebuvo, tik žvaigždės. Neįtikėtina, tačiau tai mane pakerėjo. Stovėjau lyg įbestas ir negalėjau atsigėrėti ja, ta mergina, kuri atrodė lyg angelas, žemiškuoju kūnu.
Priėjau arčiau. Pažvelgiau į žvaigždes, į mėnulį, tačiau galbūt buvau per kvailas suprasti apie ką šnekasi dieviškoji mergina ir dangus. Buvau jau prasižiojęs prašytis pagalbos, bet mergina mane aplenkė:
- Ša... Tereikia tik įsiklausyti. Negalvok, ką jos nori tau pasakyti, tiesiog jausk.
Pabandžiau įsivaizduoti, kad šiąnakt esu kitoks. Kad aš – priklausau dangui ir joje gyvenančioms žvaigždėms. Ne, iš tiesų tenorėjau priklausyti jai – dangiškajai merginai. Tačiau ji, atrodė, išgirdusi mano mintis piktai tarė:
- Tu vėl galvoji. Ne, neverta. Nesistenk...
- Bet aš labai noriu. Pamokink mane.
- Tada klausykis ne ausimis, bet akimis.
Sutelkiau visą dėmesį į jos akis ir lyg pirmokas skaičiau skiemenį po skiemens, atsargiai, stengdamasis viską suprasti ir nieko nepraleisti. Kad tik ko neužmirčiau. Viskas atrodė taip gyvybiškai svarbu. Jos akys man pasakė daug daugiau, nei gali pasakyti lūpos. Ech, koks kvailas buvau iki šiol, kad tiek daug kalbėjau. Juk akys negali meluoti, o lūpos gali kalbėti bet ką. Žinojau, kad jos akys man nemeluoja. Tik nebuvau tikras, ar širdis jaučia tą patį.
Staiga mergina kukliai nuleido akis.
- Užsimerk, - pasakiau jai.
- Ką?- apstulbusi sakė ji.
- Taip. Pasitikėk manimi. Užsimerk.
Ji klusniai užmerkė savo akis.  Ji mane išmokė kalbėti akimis. Dabar troškau šį angelėlį išmokyti kūno kalbos. Bučinys.
Niekada nenustosiu jai dėkoti, kad atvėrė man kitokį – savo pasaulį, kad privertė pasijusti tarp žvaigždžių...

P.S. Nežinau kodėl parašiau vyriškąja gimine. Galbūt taip nesąmoningai svajoju, kad net vyriškoje giminėje egzistuoja banalioji pusė..