monoprisiminimas

dėdė iš Paryžiaus

rūkė cigarus
ir gerdavo kavą
apie dvyliktą

kasdien

gal tik pora
vasarų matytas
dėdė iš Paryžiaus

kartais sekdavo
pasakas
 prancūziškai

ir mes suprasdavom
kiekvieną žodį,
kas keisčiausia -
buvom mažos,
o maži juk
viską supranta
dar


dėdė kartais leisdavo
į kambarį, kur ant
raudonmedžio
lentynos
rikiavosi perlamutro
spalvos drambliukai -

nuo delno iki
sesės  mažylio
piršto nago
dydžio

dar mažesnis
buvo tas paskutinis

dėdė turėjo
Eifelio bokštą
su auksiniu
rutuliu viršūnėje,
bylojančiu
apie 1908

mes su sese
tuomet dar neskaičiavom

ant sienų kabojo
plunksnuota skrybėlė,
durklas iš Maroko

ant sienų kabėjo tai,
į ką mes žiūrėdavom
buvom mažos dar
o nedideli juk visada
žiūri pakėlę akis



dėdė buvo tolimas giminaitis
ir sodyboje turėjo
savo kabinetą
su biblioteka

upelis ir bitės
prie sodybos -

bitės dzūkiškos

ir dėdė iš Paryžiaus
mus vesdavo pasivaikščioti
prie tų avilių
ir mes nebijodavom
nedideli niekada
nebijo
dar mažesnių

kas keisčiausia,
kad kai atėjo
  paskui

drambliukus, skrybėles
atvirukus (kokie atvirukai!),
durklą ir viską,
ką turėjo
dėdė iš Paryžiaus

sudėjo į tokias dvi skrynias


o paskui kitąkart
 paskui
dzūkiškai išplėšė
dzūkišką sodybą


kodėl aš prisiminiau
dėdę iš Paryžiaus?

gal todėl, kad mėginau pasakyti
kad... suprantate,
viskas būna arba labai aukštai
arba pačiam dugne.