Akimirkos

I

Girių sakalai primėtė į pievas,
Sumirkusių rudeniu, plunksnų.
O šernukšniai išpilstė
Savo kraują į žemės taures...

Po šaknimis,
Girdančiom lašančias uogas,
Raukšlėjasi žemė, -
Atsėlina pirmosios šalnos.

                    II

Pražydo senolės skarelė.
Po smakru
Du balti peteliškės sparnai
Plasnoja vėjyje.
Sulėtėjusi judesio spyruoklė
Žinojimą svaido.

Išlydėta žvilgsnio kantrybė,
Meilės žodžiai įsiūti
Į vaikaičių širdis,
Lyg auksinė saga
Į betoninį grindinį.
Mes tarp tų žodžių užaugę.

Pavargęs išminties šaltinis,
Nuolankiai pavirs bitele.
Ir skraidys po gražiausius žiedynus,
Ir nebelauks mirties...
Supsis prisiminimai,
Lyg ant bangų valtelė,
Kaip akvarelinė dienos tyla.