Migruojantys

Mes vis keliaujame, vis renkame po trupinį,
smiltelę, akmenėlį, jūros aukso grūdą...
Aš klausiu: kur mes? Tu nebyliai duoną trupini.
Naktis tamsos liežuvį vandenin sugrūda.

Kai į tave stiebiuosi, skęstu tavo Alpėse,
iš lėto priprantu be šalčio ir be sniego.
Aš klausiu: jeigu degsiu tavyje, ar gelbėsi?
Tu atsakai: miegok, brangus. Nėra man miego.

Mes valtim iriamės tol, kol pamatom švyturį.
Keliaujam smėlio kopom pavėjui, prieš vėją.
Aš klausiu: ar pažadinsi mane? – tu pritari.
Sakai: dar saulei kylant būsime išėję.