Suspėsiu

Jau rudenio žirgas
Rupšnoja pageltusią tylą,
Nenoromis slepiasi vasara
Paukščio sparne, -
Perdien išsikrovusios rankos
Sunkiai nusvyra,
O kojos nualpsta tarp sienų
Tamsiam kvadrate...

Ir vis dar skanauji,
Geri iki soties ramybę,
Su dideliu, dideliu ūpu
Degi savyje, -
Keli žodžių žingsniai
Į mintį subėgę prabyla,
Paguodžia paklydusį paukštį
Rudens kelyje...

Deja, kol nukaitęs  rugpjūtis
Gandrus veja šonan,
Viliuosi, kol vasara baigsis,
Tikiu, kad suspėsiu, -
Aš siūlais šilkiniais:
Raudonais, rudais ir geltonais,
Pavargusius tėviškės akmenis
Išsiuvinėsiu.