Paguodos ašarėlė

Tykiausią vasaros vakarą,
Kad net lapas nedrįsta mirktelt,
Stovi motina, -
Prisidengusi rankomis veidą,
Trapi, kaip kad numinta žolelė.

Šviečia skaidri ašarėlė-
Žiburėlis,
Jos vaikai, patys gražiausi,
Patys mieliausi
Ir patys protingiausi pasaulyje
Neprieina nušluostyti.

Stovi motinėlė:
Nusviro sudiržusios rankos-
Lyg vyšnia po audros
Palaužtom šakom, -
Ir veidu, nuskubėjus jaunystė...

Šviečia ašara, -
Tavo ir mano nevietoj
Ištartų žodžių nuoskauda,
Įstrigus giliai, giliai;
Į pačią širdį.
Nors nieks jos nemato
Ir negirdi...

Aimanos tik kaimynų girdėti.
O gervės jau nešasi vasarą
Ant savo sparnų...
Ir saulelė,
Sunaikinusi visus šešėlius,
Jau prie pat laidos.
Begalinė tyla  ir rimtis,
Tik seno topolio priekaištas...