Žemė tarp dviejų slėnių (1/?)

`                                      1. Praeivis

- Šiandien nuostabus oras - priėjęs prie senyvo amžiaus žmogaus ištarė nematytas tipas.
Senelis pažvelgė į jį didelėm, išblukusiom akim ir tarė:
- Galbūt... Nors nežinau, - trūktelėjo pečiais. - Galėtų būti ir geriau. Šis lietus toks šlapias ir pritvinkęs lietaus, kad pradeda ir pykinti, o kur dar balos vagose. Ooo, – sudejavęs nutilo.
- Iš dalies, tu teisus, bet... - nutilo pašnekovas ir įkvėpęs šviežio oro gurkšnį, toliau tęsia: - Šiuose kraštuose lietus ir taip nedažnas svečias, augmenijai, tavo daržui ir bulvėms, jis gyvybiškai svarbus. Be to, oras šviežesnis po lietaus, gal ir lyjant ne ką prastesnis?
- Tau gal su galva negerai? Nejaugi pamiršai kas įvyko? – piktai išrėžė senelis pažvelgęs į aukštą vyrą ir su nepykanta tęsė: - Lietus išjudina daleles, kurios nuodija mūsų organizmą, gyvenimą, žemę... O tu... O kur dar... Dangus apsiniaukęs, saulės beveik nematom dienomis, - vos neapsiputojęs senis.
- Na, tu teisus, - nė trupučio nesutrikdamas atsakė augalotas vyras ir atsegęs pilkos medžiagos, kuri priminė mantiją sagą, jis įkišo tenai ranką ir kažką ilgai grabaliojo, o kai nustojo, paklausė: - Ar tu nebijai manęs?
- Taip, - atsakęs tvirtu ir užtikrintu tonu tęsė: - Nugyvenau ilgą amžių: pastačiau namą, sukūriau šeimą, užauginau vaikus, mačiau įvairių baisybių, padariau dalykų kuriais nesididžiuoju ir jei Tu, esi „Dievo rykštė“, bausmę aš prisiimsiu.
Vyriškis žiūrėjo į jį kraupiu žvilgsniu ir lėtai traukdamas iš po mantijos ranką, matė, kas darosi senuko viduje, nors prieš tai, ištarti jo žodžiai skambėjo tvirtai, jo širdis elgėsi kitaip.
- Nurimk, tai truks neilgai, - vyro veide pasirodė šypsena, kuri privertė senio širdį dar labiau virpėti.
Laikas tarsi sustojo. Senolis laukė, kol jis ištrauks tai, kas užbaigs jo gyvenimą. Tuo momentu jis prisiminė maldas: vieną, antrą, trečią, net grįžo, kai kurie prisiminimai ir užmerkęs akis laukė, paskutiniosios...
- Kurią rinksies? – maloniai pasiteiravo vyriškis.
Senolis pramerkęs akis nustebo, kad jo rankose ne durklas ar kitas aštrus ginklas, o tik dvi į popierių suvyniotos cigaretės.
- Tu čia, ne dėl manęs atvykai?
- Aš tau, tik atsitiktinis praeivis, - nusišypsojo ir ištiesė ranką, pasiūlydamas išsirinkti dūmą.
-Nejaugi žmogus, toks silpnavalis šiais sunkiais laikais? – tyliai savęs, o galbūt ir pašnekovo paklausė senukas. – Ir taip sunku mums išgyventi: nepriteklius, karas, ligos, Jie, o tu nuodiji save su šiuo šlamštu? Kur dingo kovotojai? Kur žmogiškumas?
Praeivis tik atsiduso ir ištarė:
- Jeigu manęs, negandos nenugalabijo, tai ir „Draugystės dūmelis“ nepakenks. O kovotojai niekur nedingo, tik prisitaikė... prie savo poreikių... - nutilęs po akimirkos tesė: - Ne kiekvienas gali tarnauti doriems ir kilniems tikslams. Nuodėmės anksčiau ar vėliau kiekvieną užvaldo ir lieka tik pasirinkti mažesnę blogybę. Be to, kurią rūkysi? Dešinėje pradedantiesiems, o kairėje pažengusiems su migdolišku dūmu.
Senolis stovėjo labai susimąstęs, lyg gyvybės ir mirties klausimą spręstų ir po, galbūt Dievo apsireiškimo, čiupo vieną iš ritinėlių tardamas:
- Po velnių! Ar aš, kalės vaikas, kad nepabandyčiau stipresnio?
- Šaunuolis, - lyg drąsindamas vaiką ištarė vyriškis.
Priglaudžia storą, pripompuotą, neaiškios žolės cigaretę prie savo sausų lūpų ir laukdamas kol pridegs, išlamena apsipatenkinęs:
- Tu nevietinis?
- Kaip čia pasakius ir taip, ir ne – taria pridegdamas cigaretę. – Kiek pamenu, į rytus nuo manęs, Daubių miestelis turėtų rastis, bet praėjus slėnį, mačiau keletą namų, gal ne ten pasukau?
Senis godžiai traukdamas dūmą, dosniam praeiviui sako:
- Ne, tu visiškai teisus, - ir visu svoriu užvirtęs ant kairėje pusėje esančios lazdos, kurios dalis susminga i minkštą žemę, beiišpūsdamas iš plaučių likusius nuodus, tęsia: - Dėl nepalankių sąlygų, Daubių gyventojai persikėlė į vakarus – Skurdiškių miestą.
- Skurdiškis? – galvoje, jam pradėjo kilti vaizdai apie badaujančius vaikus, ligomis paženklintus gyventojus ir...
- Alytus kadais vadinos, - į praeivio fantaziją įsiterpė senis. – Miestas – tvirtovė, didžiausias šiose apylinkėse. Bajorui perėmus Alytų, padėtis mieste pasikeitė: padidėjo mokesčiai, žiauros bausmės, nesuvokiami įstatymai, bet už tai atsivedė savo armiją, kurios pagalba, galima apsiginti nuo Krotų?
- Nori pasakyti kurmių?
- Seniau mes juos taip vadinome, bet bajoras įvedė savo pavadinimą, jei valdžios pakalikas išgirstų ką dabar pasakei, tai netektum tu liežuvio.
- Gal aš turėjau omenyje gyvūną? – užsidegęs „Draugystės dūmą“, sukrenkštė vyras.
- Jiems, nesvarbu. Geriau rink žodžius, jei tenai keliausi.
- Reikės.
Iškvėpęs dūmą, trisdešimt penkerių – keturiasdešimties metų ilgaplaukis vyras, pažvelgė į drėgmės pritvinkusį horizontą. Jo stambios rankos, lietė trumpą, vešlią barzdą. Mantijos gaubtas dengė galvą, o veidą puošė pjautinis randas, prasidedantis nuo kairiojo žando ir einantis horizontaliai nosies, ir šiek tiek grybštelėdamas dęšiniąja veido pusę.
- Kurmių popiuliacija padidėjo? – paklausė vyras, toliau žiūrėdamas į laukus, kur žmogaus dvėseliena kapojo varnos.
- Neaišku. Mes nuo pat pradžių nežinojome tiksliai, kiek jų pasitraukė po žeme. Galbūt jiems pasibaigė maistas ir nerado tinkamo pakaitalo, ir dėl to pradėjo masiškai medžioti miško, bei naminius gyvulius. Mus, tiklsiau juos privertė trauktis į miestą.
- Prieš kiek laiko?
Senis pažvelgė į žemę, vėliau į pirštus bandydamas skaičiuot ir tarė:
- Maždaug aštuoneri metai.
- O kodėl tu pasilikai?
- Gal tau pasirodys kvaila, bet čia mano gimtinė, mano žemė, čia prabėgo gražiausi jaunystės metai. Liko tiek daug įvairių prisiminų apie šią vietą: linksmų, džiugių, liūdnų, bei nešančių mirtį, - numetęs cigaraetės nuorūką toliau tęsia: - O kodėl neužpuolė Krotai? Gal, kad neauginu gyvulių, mano ūkis – tik bulvės ir daržovės.
- Ką gi, - pažvelgė ritinėlį žolės, kuris vis trumpėjo, pakėlė akis į dangų ir tarė: - Artinasi dar daugiau lietaus. Reikia traukti link A... Skurdiškių.
- Gerio kelio tau... nepažįstamasis, - senis ištiesė ranką atsisveikinimui.
Vyras švelniai paspaudęs, prabilo:
- Izidorius.
- Senas lietuviškas vardas.
Izidorius nusišypsojo ir paleido jo šiurkščią ranką. Paėjęs keletą metrų sušuko:
- Iki, seni! – ir sau po nosim suvapėjo: - Mano vardas senas kaip šis pasaulis.