Puota

Be galo graži, jauna, žavinga mergina, avinti raudonus močiutės aukštakulnius batelius, grakščiai išlipa iš taksi. Jos kūną dengia lengva juodo šilko suknutė, kuri subtiliai atidengia merginos dailius pečius ir nugarą. Jos ilgi, šviesūs plaukai šįvakar sukelti į viršų ir susegti raudonu kaspinu. Tik akys jos liūdi. Didelės ir žalios, liūdi. Prie gatvės jos laukia solidus, savimi pasitikintis vyriškis.
          - Labas vakaras, panele, - tyliai ištaria jis ir žvelgdamas jai į akis pabučiuoja jos mažutę rankelę. Švelniai šypsodamas jis pagauna jos žvilgsnį ir nepaleidžia tol kol mergina droviai šypteli ir nusisuka. Vyriškis kosteli ir, pasitaisęs savo brangią peteliškę, pasiūlo šiai žaviai būtybei savo parankę. Ir štai jie abu žingsniuoja raudonu kilimu link ištaigingų durų. Prie jų žavingąją porelę pasitinka du malonios išvaizdos vyrai su frakais.
          - Bonsoir, monsieur, mademoiselle, - pasisveikina vienas iš jų, kai tuo tarpu kitas šypsodamasis jiems atveria aukštas, gėlėmis raižytas duris. Merginos ausis paliečia Offenbacho barkarolė. Ji drąsiai žengia vidun ir ilgu koridoriumi seka muziką. Pagaliau prieina dar vienas gėlėmis raižytas duris su ponu fraku besišypsančiu šalimais. Durys jai vėl atvertos, o už jų mergina patenka į pasakišką puotą, apie kokią ji tėra girdėjusi iš močiutės pasakojimų vakarais. Juodais kostiumais pasipuošę vyrai, rankose laikydami trapias it gėleles merginas, didingai suka valso ratus po karališką pokylių salę. Aukštai virš jų kabo žėrintys sietynai. Tarp palengva banguojančių porų ramiai laviruoja vaikinai, aukščiau galvų iškėlę padėklus su šampano taurėmis. Gražiausios moterų suknelės plaikstosi po salę ir ši juda. Mergina vis dar stovi prie durų ir pakerėta stebi savo vaikystės svajonę, kai staiga jos nugarą priliečia švelnūs jos palydovo pirštai.
          - Ar suteiksite man malonumą ir su manimi pašoksite? – paklausia jis ir, nelaukdamas atsakymo, paima jos gležnutę ranką. Netrukus jie paskęsta valso jūroje. Tvirta vyriškio ranka laiko jos laibą juosmenį, o užburiančios akys laiko jos pasimetusį žvilgsnį. Vakaras tęsiasi, o jie šoka toliau tarsi viską pamiršę.
          Laikrodis muša antrą valandą, porų salėje jau daug mažiau, tik vaikinai su šampano padėklais vis dar sukiojasi, vis dar pildo taures. Kai ir žavingoji panelė pasijaučia pavargusi, vyriškis mandagiai pasisiūlo parvežti ją namo. Pakerėta vakaro ir apsvaigus nuo šampano ji pritariamai linkteli ir leidžiasi vedama iki jo automobilio. Po dvidešimties minučių jo juodas automobilis jau stovi prie nedidelio namuko už miesto.
          - Ar užeisite? – vos girdimai paklausia mergina, pagavusi jo žvilgsnį. Vyriškis šypteli ir paglosto jos skruostą.
          - Žinoma.
          Po pusvalandžio jis išeina iš jos namo, nešinas senoviškais raudonais bateliais, raudonu kaspinu ir raudonu peiliu.