Juk tai niekai!

Prie suolo liūdi susikrimtęs krūmas –
Suolelis – tuščias, o žiedai – balti.
Gal nepagrįstas mano įtarumas,
Bet kiemo vartai visad atkelti.

Juk tai niekai, kas buvo vakar – dingo.
Kas bus rytoj sutikime linksmai.
Tik patikėk į ateitį laimingą,
Juk nusimint neverta. - Gyvenai!

Juk tai niekai! – Nepergyvenk, nurimki.
Pasaulis didelis, bet žingsniui neplatus.       
Juo eiki linksmas, šypseną dalinki,
Tau neblogesnę dalią skyrė už kitus.

Priimki dieną-dovaną lyg šventę
Ir padėkok už vakar nuoširdžiai.
Liūdėk ir džiaukis trokšdamas gyventi.
Šioj žemėj esame tiktai svečiai.