Rudens simfonija

Diena jau įpusėjo kol rašau,
Nėra svarbu, ką čia beparašysiau.
Dangus ir langas dar nenustojo lyti,
Nereikia nieko, negi tai svarbu.

Kas buvo vakar, viską pamiršau
Į šitą posmą jausmų nesurašysi.
Išspręsta viskas, o tai kas liko,
Teprimena tik kvailą miną.

Tarp sienų keturių ruduo jau beldžias,
Langai rasoti, tolumoje tik rūkas
Sustojęs laikas, šalčio vienuma,
Delnai tušti ir akys ašarotos...

Lašai stuksena ir baugu iš ties,
Lyg iš dangaus, kas tuščia viltimi tekristų...
Išgirstu, tik kvailą juoką
Ir barbenančius į langą lašus.

Ir atrodo, jog saulė vėl norėtų šviesti,
Pripildyt mano kambarį vilties,
Bet ji tik garsiai nusijuokia:
„ Per daug mergaite tu tikies... „.