Šnabždantis krištolas 4

- Žudikas! – šaukė mergaitė ir veržėsi iš geležinių Kaliano gniaužtų. – Nelemtas, prakeiktas...
Pagaliau ištrūko ir aiktelėjo užkliuvusi už raudono fotelio – ji ir vėl buvo tame pačiame kambaryje.
- Kad jį kur, tą namą...
- Man patinka, kai tu niršti.
Kitame fotelyje šypsojosi Kalianas, o Arinas, tylus ir nusiminęs, graužė vieną plunksnakočių nudažydamas lūpas juodai.
- Ši vieta, - juodasis raitelis pamakalavo ranką ore, - parodo pačią juodžiausią mirtingojo sielos kertelę ir suteikia galimybę pasitaisyti. Gali nevargti, jo sąmonė palikusi kūną, - tarė Kalianas, kai Eiraviana pirštu bakstelėjo riterio kakton. – Arinas kurį laiką kovos už savo sielą.
Mergaitė metė įtarų žvilgsnį:
- O jei pralaimės?
- Mirs. Kūnas negali gyventi be sielos. Tačiau laimėjęs bus apdovanotas... Ne materialiai, žinoma.
Jaunoji elfė ėmė jausti užuojautą Arinui.
- Kalianai, iš kur visa tai žinai?
- Teko čia pabuvoti anksčiau. O, kokių dalykėlių tada prisižiūrėjau... Įdomu, ką miško dvasios paruošė tau.
- Kodėl?
- Miško dvasios labai susijusios su bendra elfų sąmone. Jei elfas būtų durų rankena, miško dvasias atitiktų durys.
Eiraviana linksėjo nenorėdama pasirodyti kvaila, nors toks palyginimas dar labiau viską supainiojo. Jos akį patraukė ant žemės gulinti knyga. „Rilindaras“, skelbė viršelis. Mergaitė ją atvertė, tačiau puslapiai buvo tušti.
- Kalianai, kas yra Rilindaras?
- Tavęs tikrai niekas nemokė istorijos? Arteniečių kalba tai Vėjo Namai, tavo namai. Imperija paskelbė karą visoms ne žmonių civilizacijoms, ketindama paversti jas pamirštais mitais ir legendomis. Šiuo metu Rilindaras yra vienintelė elfų gyvenvietė, kurios buvimo vietos nežino Imperija. Kol Vėjo Namų neras, tol tavo rasė turi vilties išlikti. Matai, elfų sostinė, Daedaro miškas, per kelis mėnesius virto pelenais. Apsinuodijo, žuvo daugybė žmonių visoje Artenėjoje (ką jau kalbėti apie elfus), todėl kilusį nepasitenkinimą reikėjo skubiai numalšinti. Imperija apkaltino magus bei žiniuones, nuo tada persekiojami ir jie.
- Sakei, mus persekioja Imperija. Kodėl?
- Štai, pagaliau uždavei šį klausimą, - Kalianas šyptelėjo. – Aš pats esu šioks toks magas, tad iš pradžių persekiojo mane. Imperijos pėdsekiai apsilankę Eldurkaše sužinojo apie tave ir kad mes iškeliavom kartu. Dvigubas grobis. Jie tikisi, kad kankindami išgaus iš tavęs Rilindaro buvimo vietą. Nebūtų pirmas kartas, daugybė elfų žuvo tokių kankinimų metu. Gali didžiuotis būdama viena jų. Nuostabios būtybės, nepalaužiamas tvirtumas... Arinas buvo vienas tų pėdsekių, bet jam tiesiog nepasisekė, jį nušalino. Tada jis atsibeldė į pirmą smuklę, kur, beje, buvome ir mes, nusigėrė ir išmetė pro langą Vivjen.
Eiravianos akyse vėl kaupėsi siaubo ašaros, tačiau ji stengėsi susitvardyti – įsitikino, kad verksmai ir dejavimai padėties nepataiso.
- Varge, - teištarė ir, sviedusi laikytą knygą atgal ant žemės, klestelėjo į savo fotelį. - Kalianai, o kodėl tik Arinas... Na... Kodėl mes dabar nekovojame už savo sielas?
Vyras gudriai prisimerkė ir ranka pasirėmė galvą.
- Sakiau, kad būtų įdomu sužinoti, ką miško dvasios paruošė tau. Deja, šito visiškai nenutuokiu. Galbūt jos tave palaikė kaip savą ir nusprendė nieko nedaryti. O galbūt tu kažką nutyli.
- O kaip tavo siela?
- Aš neturiu sielos.
Eiraviana susiraukė.
- Visi turi sielas, pats sakei, kad kūnas negali gyventi be jos.
- Mano siela man nebepriklauso. Bet čia jau kita ilga istorija iš itin asmeninio gyvenimo.
Eiraviana tylėjo ir šnairavo į Ariną. Stiklinis žvilgsnis, subraižytas skruostas ir rašalu
išteptos lūpos senstelėjusiame veide atrodė apgailėtinai.
- Kiek dar taip reikės sėdėti? – neiškentusi paklausė Kaliano.
- O tu nuo kantrybės pertekliaus nemirsi, ką? – nusijuokė vyras. – Lauksim tol, kol Arinas atsipeikės, negalim jo čia palikti. Nors keliauti be seno Imperijos šuns būtų ir saugiau, ir greičiau.
Sulig tais žodžiais Arinas atsikrenkštė ir kumštelėjo Kalianui į šoną:
- Gal aš ir senas šuo, bet moku ne tik loti.
- Tu gyvas? – Eiraviana buvo nuoširdžiai nustebusi.
- Šiandien taip, - nusivaipė riteris. – Bet kuo ilgiau spoksai į mane, tuo labiau suka vidurius.
Nuo lentynų bei kilimų pakilo aukso dulkės, suformuodamos debesį, iš kurio išniro ta pati paslaptinga moteris, pakvietusi trijulę į miško dvasių namus.
- Arinai iš Hesmitorės* miesto, - prabilo šaltu balsu. – Dar esi reikalingas Artenėjai, todėl miško dvasios dovanoja tau trejus metus gyvenimo, trejus metus galimybių. Tai ir bus tavo tikrasis išbandymas. Nebūsi nubaustas už savo pyktį, tavo pyktis nubaus tave. Ir nepamiršk, kad trijų dalykų niekaip nenuslėpsi – saulės, mėnulio bei tiesos. **
Tai pasakiusi moteris išnyko, o kartu su ja pradingo ir visas namas, palikęs blėstantį žalsvą rūką.
- Na ką, į kelią, - lyg niekur nieko tarstelėjo Arinas.
Kurį laiką Eiraviana ir Kalianas stypsojo netekę žado, bet po valandėlės visi trys jau buvo nešami žirgų.
Dienos kelyje slinko lėtai ir nuobodžiai, kiekvienas grimzdo savo mintyse ir svajonėse, o anksčiau varginęs žirgo judėjimo ritmas tapo kone toks pat įprastas, kaip ir plakanti širdis ar kvėpavimas. Eiraviana vis dažniau prisimindavo savo senuosius namus ir šeimą. Mergaitė nebepyko ant tų žmonių, veikiau jautė dėkingumą už suteiktą pastogę, šilumą ir gyvenimiškas pamokas. Kalianas ją taip pat šio to išmokė – nuo likimo bėgti nereikia, reikia jį kurti kovojant už tai, kuo tiki, bet nepamiršti, kad net laimėjęs ginčą gali būti neteisus. Eiraviana toli gražu nemanė, kad po to, kas nutiko miške, Arinas susimąstys apie savo moralinį ir dvasinį tobulėjimą, tačiau pripažino pati sau, jog riterio elgesyje pastebėjo šiokių tokių pokyčių. Vyras tapo tylesnis, stengėsi nebesikišti į pokalbius, nors savo kandžių pastabų ir prastų manierų neatsisakė.
Šeštosios dienos rytą trijulė pasiekė miestelį, apie kurį kalbėjo Kalianas. Palikę žirgus arklidėse (ir sumokėję solidžią sumą už jų priežiūrą) keliautojai tuščiomis gatvėmis patraukė link centrinės aikštės. Aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios, balandžiai ir tie, rodės, kaži kur slapstėsi nuo atvykėlių akių.
- Štai, kame replės! – šūktelėjo Arinas.
Aikštėje būriavosi galybė žmonių, apsupusių aukštą kartuvių pakylą, būrį sargybinių, tuščią vežimą ir eile išsirikiavusius nuteistuosius.
Eiraviana papurtė galvą:
- Nesu mačiusi nieko panašaus.
- Galime prieiti arčiau. Turbūt šiandien ketvirtadienis, vykdomos mirties bausmės už nusikaltimus, - entuziastingai tarė Kalianas ir nusitempė Ariną su mergaite arčiau nusikaltėlių voros.
- Turėjau galvoje, nesu mačiusi, kad žmonės viešai demonstruotų savo žiaurumą, ir dar su tokiu pasididžiavimu, - susiraukė elfė, bet niekas jos nesiklausė.
Arinas, kaip paprastai, glostė savo vogtąjį skydą, o Kalianas sunerimęs stebeilijosi į paskutinį kariamųjų eilėje stovintį jaunuolį.
- Maldorfai Dokratai, ką šį kartą iškrėtei?
Eiraviana smalsiai pasekė Kaliano žvilgsniu. Tai buvo ne daugiau devyniolikos metų vaikinukas, aukštas, kiek išblyškęs, ilgus raudonus plaukus susirišęs į kuklią uodegą. Kuo ilgiau mergaitė žiūrėjo į tą nuoširdžiai liūdną veidą, tuo labiau jis panešėjo į pasiilgtą vaikystės bendražygį, draugą, kurio elfė niekada neturėjo.
- Vaidink didvyrį, išgelbėk pasmerktąjį, - suniurzgė Arinas.
- Gal taip ir padarysiu, - kiek per garsiai tarė vyras ir pamojo sargybiniui, kad prieitų.
Sargybinis, truputį padvejojęs, tvirtai sugniaužė savo ietį ir žengė arčiau:
- Na?
- Noriu sumokėti užstatą. Paleiskite Dokrato vaikėzą, - eilei sparčiai trumpėjant bejausmiu balsu pareiškė Kalianas, rodydamas auksinę monetą – didžiuliai pinigai.
Sargybinio akys išsiplėtė it vaiko, pamačiusio keptą obuolį, mirkytą meduje:
- Bus padaryta, pone, - stvėrė pinigėlį ir nuskubėjo atgal.
Po minutėlės vyras grįžo vedinas išpirktuoju. Tai pamačiusi minia ėmė piktintis – didelis teisingumo troškimas buvo giliai įsišaknijęs šiame mieste, tačiau dažnai laistomas krauju jis tapo nesveikas, pagedęs, iškreiptas. Tokios minties užklupta Eiraviana sudrebėjo. Kuo toliau, tuo mažiau jai patiko tie žmonės, jų choleriškas būdas bei didybės manija. Mergaitė visiškai nejautė jiems neapykantos, tai buvo panašiau į apmaudą ir gailestį, glaudžiai susipynusius su viltimi. Taip jaučiasi motina, kai nutraukia ją ir kūdikį jungiančią virkštelę.
- Einam, Eiraviana, - iš nemalonių minčių išvadavo lengvas Kaliano stumtelėjimas. – Ar nori pamatyti mano namus?
Gilėjantį liūdesį akimirksniu pakeitė smalsumas. Žinoma, ji norėjo pamatyti juodojo raitelio namus, gal net susipažinti su jo šeima, išgirsti juokingų vaikystės istorijų ir vėl bent trumputę akimirką pajusti tą namų jaukumą. Pavargusi, bet atsisakanti tai pripažinti, elfė vilkosi savo bendražygiams iš paskos vaizduotėje piešdama Kaliano kambarį ir svarstydama, kas galėtų būti nuo nepatogios kilpos išgelbėtas jaunuolis. Tai, ką ji pamatė, pranoko visus lūkesčius.
Gatvėje, kuria traukė ketvertas, rikiavosi prabangūs namai. Akinančio baltumo sienų, iššluotos gatvės bei dekoratyvinių sodinukų vaizdas vertė mergaitę jaustis tikra nevalyva murze. Jie vis ėjo tuo gražiu žvilgančiu keliu, tokie dulkėti ir suplukę, tarsi siaubo istorijos herojai, per klaidą pakliuvę pasakos iliustracijon. Galiausiai Kalianas sustojo prie purpuriniais dryžiais puoštos vilos – didžiausio ir puošniausio pastato kone visame mieste, ir atsisukęs demonstratyviai nusilenkė.
- Sveiki atvykę!
Pro didelius juodus vartus atkurnėjo uniformuota tarnaitė, jos akys sublizgo džiaugsmu pamačiusios Kalianą.
- O, mano pone, - priklaupė ant vieno kelio. – Kernin - Elris*** red alean hesi ra‘el****.
Eiraviana ir Arinas priblokšti gaudė orą bei klausiamai sprogino akis į Kalianą, kuris tuo tarpu žvilgsniu lydėjo vidun žengiančius tarnaitę ir jaunąjį nusikaltėlį.
- Turčius, - išsiviepė Arinas.
- Iš tiesų tai mano tėvų namai, aš dienas leidžiu kelyje, - nepatogiai pasijautęs teisinosi vyras.
Įžengę pro sunkias kaustytas duris jie atsidūrė menę primenančiame kambaryje. Ant patogaus suolo sėdėjo tas pats raudonplaukis ir vartė kaži kokią knygą.
- Norėčiau jus su kai kuo supažindinti, - lyg vykdydamas nemalonią prievolę pasakė Kalianas. – Tai mano pusbrolis, Maldorfas Dokratas. Žmogus, kuris nuolat įsivelia į nemalonumus...
Vaikinukas padėjo knygą į šalį.
- ... ir dažnai stovi eilėse: kepykloj, į teatrą, į kartuves... – ironiška išraiška pridūrė.
Tarnaitė atnešė padėklą su arbata, o kol ji tvarkėsi, Arinas godžiai apžiūrinėjo dailią moters figūrą.
- Luiza, kur visi kiti? – pasiteiravo Kalianas.
Eiraviana nekantriai dairėsi po kambarį vis tikėdamasi, kad įeis namų šeimininkai ir pasiūlys šviežiai keptos duonos su sviestu, tačiau nieko panašaus neįvyko, o žvilgsnis nevalingai krypo į Maldorfą.
- O, jie dabar išvykę iš miesto, dalyvauja susirinkime. Na, žinote, apie ką aš... – sutrikusi apsidairė Luiza, tūptelėjo ir išbėgo virtuvėn.
Arinas išsidrėbė ant kito suolo ir žemėtas kojas užsikėlė ant elegantiško stalelio. Kalianas susiraukė it perkandęs citriną.
- Antrame aukšte bus jūsų miegamieji, ten galėsit išsimaudyti, rasit ir šiokių tokių drabužių persirengti. Tuoj liepsiu Luizai viską paruošti.
Eiraviana dėkinga sulinksėjo, jau ilgai troško dubens su vandeniu ir švaraus rūbelio. Nors gyveno žvejo lūšnoj, kasdien eidavo prie jūros nuplauti dienos rūpesčius bei nuovargį. Maloniai šypsodamasi tarnaitė paėmė elfę už rankos ir nuvedė į vieną kambarių antrajame aukšte. Mergaitė ir vėl buvo didžiai nustebusi (ji net mintyse juokėsi iš savęs, mažos skruzdėlytės, staiga į pasaulį pažvelgusios nuo pušies viršūnės ir taip dažnai nustembančios) – šviesus ir erdvus kambarys, nuklotas baltais kilimais, su didžiule minkšta lova kambaryje ir paslaptinga paauksuota širma.
- Aš tikrai čia miegosiu? – susižavėjusi lietė žalio stiklo žibalinę lempą. – O kas už tos širmos?
- Vonia. Vanduo paruoštas, galite maudytis, - paaiškino Luiza, tūptelėjo ir išėjo.
Švari ir kvepianti mergaitė išlipo iš vandens ir pamačiusi save veidrodyje nusišypsojo: taip, rusviems dažams nusiplovus ji ir vėl buvo ta pati Eiraviana iš Eldurkašo kaimelio. Nei žmogus, nei elfė, tiesiog Eiraviana ir tą akimirką šito buvo gana.

__________________________

* Imperijos sostinė.
** Budos išmintis.
*** Miesto, į kurį atvyko trijulė, pavadinimas. Antrasis pavadinimo žodis rodo valdančios šeimos pavardę ir gali keistis.
**** Senoji arteniečių kalba, kilmingam asmeniui skirtas pasveikinimas.