*

Aš girdėjau, kad jie paliko mane.
Praėjusią vasarą  patalus klodavo,
Paryčiais dangų tapydavo.
Užsėdo ant pirmo palangės balandžio
Nujojo.
Išsinešdami knygų žymeklius,
Išplėšę kalendorių lapelius,
Pakvipusius nužydėjusiomis
Vaistažolėmis,
Užglaistę mano kalnų kontūrus.
Taip ėmė paprastai ir nujojo.
Vasara ritasi ritasi ir nesusiveja
Į mandagų kamuolį,
Kuris paglostytų kojų pirštus,
Pakuždėtų kryptį.
Bet jie vėjai ir niekada negali jais
Tikėti, kad duos švyturius
Šituose keistuose kraštuose,
Kai skrybėles pakeitė lietsargiai,
Šviesų bokštai pavirto šventyklomis
Jūros ežiams.
Kažkas atsargiai vejasi mano kaklą
Pro atvirą langą,
O vėjas stiprėja,
Naktis dar patamsėja,
Rytoj lis.