Žilvičio strėlės (broliui)

Kaip gi taip? Vakar bruknių tinkluos,
susipynusiuos vasarai semti,
tyčia klimpom - namo pavėluot.
Šiandien gelia vėluoti gyventi.

O prašovę žilvičio strėle,
juk mokėjom nešnarpšti rankovėn.
Patylėk, kaip anuomet, šalia
apie tai, kaip labai susimovėm.

Ar atsimeni svorį dangaus?
Plyšo rankos, bet laikėm, juk laikėm.
Nekalbėk... petimi prisiglausk
Netiesa, kad tik stiprūs neverkia.

Leisk pabūt atvira, juk galiu
pašnabždėti tau paslaptį baisią?

Kol dar turim žilvičio strėlių,
Mano vilke, mes kilsim ir eisim.