Mylinčios

kvailos tos moterys gali pamiršti save gali pamiršti namus, bet niekada nepamirš mylėti. nemylimos paliktos ir vienišos jos laukia... kada gi kada ateis jų valanda kai galės visam pasauliui kaip gėlė pražysti.
štai stovi ji viso pasaulio nekenčianti deivė jos akyse dega mirtis paskęsta tuštuma, suspaustos lupos pasako daugiau negu ji pati galėtu pasakyti apie save. jai nieko nereikia tik viso gyvenimo tylos ir amžino lėkimo i niekur ir neduok dieve jeigu nespės. neliko nei dienos nei nakties tvyro tik amžina neapykanta ir stovėsena bylojanti- neliesk. niekada daugiau niekada neliesk jai nemokėjai saugoti. neliesk.
štai juokiasi ji žaidžia ir koketuoja ji juos vilioja vilioja, bet neranda to, kuris būtų jos vertas galiausiai pavargsta nuo buvimo šalia ir palieka jai reikia tokio, kuris būtu tvirtas, o jai vienai tik jai vienai švelnus ir mielas iki apsivėmimo.
Tylų vakarą ji laukia jo žinutės, kad galėtu paklausti ką jis veikia ir kaip jam sekasi ji niekada nedrįs pasakyti, kad jis ai brangus ir kad apie ji ji saugo prisiminimą tokį tyrą ir gaivų lyg šaltinio vanduo, bet jis to nežino. niekada nesužinos, nes atsiskyrusiu niekas nesupranta. ji rami tyli rimta. jai norisi kažko tikro apčiuopiamo konkretaus kažko iš tikroves ne iš pasakų. ji liūdi naktį ir rašo eiles apie tai, kad nemyli jis.
amžina yra tik kvailystė ir visata, bet dėl pastarosios nesu tikra. ji juokiasi skaudžiai juokiasi ir užgaulioja apkabina pabėga kai tik pamėgini prisiglausti. kelio į jos širdį nežino niekas neieško, bet suranda- nežino, bet praranda. gavę ją laisvę netekę tikėjimą meile. yra ta apie kurią visi svajoja, nes ji moteris. neprijaukinsi neuždarysi atgal negrįši. ji nebijo nieko, tik bijo MYLĖTI.