tolt

galva tai nulinksta, virsta skystos konsistencijos kūnu, 
išsilieja ant stalo,
tai vėl sustingsta,
virsta buku daiktu, panašiu į ginklą,
grasinančiu nežinia kam - užminuot,
nepranešt jokioms institucijoms, nieko iš nieko nereikalaut,
tik laukt, kol mina
virs beribiu šypsniu ir ------------

kažkas iš vidaus įspėja:
ne šitaip,
ne šitaip reikia ilsėtis
akimirksniu primena,
kaip svaigu būdavo kaime priklaupus
įremt galvą į dešinį
karvutės šoną
(iš daugybės melžtų labiausiai mylėjau
Briedę - ragai lyg buivolo nematytų kraštų,
o akys supranta daugiau
nei žmogui gali prireikt),
kaip gera pasakot žalajai
miesto paslaptis,  
pieno srovelėms smingant į putą
ir mašalams rodant
kvailybės aukštumas

sunkiai melžėsi Briedė -
teta ją perleisdavo dėdei, o pati
su kitom mieliau apsiruošdavo.
stiprias rankas turi, sakydavo
man dėdė. nesuprasdavau,
kuo dėtas stiprumas -
juk panyri Briedės akin,
tada žvelgi ten, kur šienainio
bokštų kupolai tvieskia skaisčiau
už Vilniaus barokus, -
ir pienas, žiū, jau visas - kanely.
o ir vasaros - dar tiek,
kad galvoj nepareina*.
tada svirduliuoji link Upytės vingio,
kur geltonos lelijos dauginasi taip,
lyg ketintų paauksuot viską
lig pat Pabiržės

---------------

pakeliu galvą nuo stalo,
kol neatsidūriau už Upytės -
iš ten tikrai neberasčiau
kelio atgal

--- --- --- --- --- --- --- --- --- --- ---
* nepareina (aukštait.) - nesutelpa